Atrodo, bene sėkmingiausią lietuviškos Rytų politikos žingsnį žengė mūsų ambasadorius Maskvoje Antanas Vinkus. Žemės ūkio parodoje spalio 1 d. jis pakišo Rusijos premjerui Vladimirui Putinui lietuviškos duonos kepalą. To pakako, kad Lietuvos vardas būtų pagarsintas per visus Rusijos TV kanalus.
V. Putinas su dovanomis nuvyko į Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rezidenciją, kur jiedu kramsnojo lietuvišką duoną, užgerdami rusišku pienu.
Rusijos politika yra nuolatinis spektaklis. Šiame epizode užkoduoti bent keli pranešimai. Pasirinkta taktika „du viename“. Paliestos dvi temos: J. Lužkovas ir maistas.
Visų pirma, premjeras su prezidentu svarstė, kas bus atleistojo Maskvos mero Jurijaus Lužkovo įpėdinis. Tos temos visiškai pakanka vienam viešųjų ryšių siužetui, bet kažkodėl prie to prikabinti duona ir pienas. Iš Rusijos žiniasklaidos pranešimų, kur kalbėta vien apie V. Putino vizitą į žemės ūkio parodą, aiškėja, jog jam labiausiai rūpėjo kainos.
Galima pasirinkti įvairius fonus: šnekėti oficialioje Kremliaus aplinkoje, vaizduoti, jog abu vadovai renka grybus ar gurkšnoja arbatėlę kur nors prie židinio.
Pasirinktos pusiau oficialios dekoracijos. Premjeras ir prezidentas vaizduoja dalykinę partnerystę, bet ne šiltus draugiškus jausmus.
Štai Rusijos TV vaizdo įrašas.
(Spausk kryželį „+“ ant paveikslėlio, vis tiek kažką pamatysi; jei tai nepadės, spausk nuorodą virš paveikslėlio. Šiaip jau patariu skaityti spausdinimui skirtą mano teksto variantą, kadangi vartant puslapius kartais dingsta teksto gabalai.)
V.Putinas ir D. Medvedevas žingsniuoja takeliu kažkur Kremliaus teritorijoje. Diktorė pasakoja, kad premjeras, partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis, atvyko informuoti prezidentą apie kandidatus į Maskvos mero postą.
Vaizdas prie pietų stalo. Vyrai nusimetė švarkus. (Beje, klausimas žiūrovams – koks keistas daiktas pastatytas ant spintelės prie lango? Gal juostinis magnetofonas?)
V. Putinas: „Lietuvos gamintojai patiekė duonos, o mūsiškiai jau išeinant įteikė krepšį su pieno produktais“ („Литовские производители снабдили хлебом, а наши, уже на выходе, преподнесли корзину с молочными продуктами“.)
D. Medvedevas: „Gerai, kad ne tuščiomis rankomis atvažiavote. Tuojau mes viso to paragausime. Lietuvos gamintojams atskiras ačiū. Tai svarbu, kad išlieka mūsų ryšiai su jais“. („Хорошо, что не с пустыми руками приехали. Сейчас мы всё это отведаем. Литовским производителям отдельное спасибо. Это важно, что у нас сохраняются связи с ними“.)
Nežinau, ar D.Medvedevo, ar V. Putino komandos žmonės nurodinėjo siužeto montuotojams. Prezidento replika apie premjero netuščias rankas skamba gana ironiškai. V. Putino žmonės tokio dalyko neturėtų praleisti. Bet gal aš klystu.
Grikiai pabrango 60%
Manau, kad analizuojamo siužeto poteksčių nesuprasime, jeigu neatsižvelgsime į komplikuotą padėti Rusijos maisto rinkoje.
Dėl sausros ir gaisrų Rusijoje šįmet nederlius. Ėmė brangti būtiniausi produktai. Prasidėjo paniškas atsargų kaupimas. Siekiant išmaitinti gyventojus, neišskersti galvijų, Rusijai teks importuoti nemažai maisto ir pašarų.
Dar būdamas Maskvos meras, J. Lužkovas baudėsi vykti pas V. Putino nekenčiamą Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką ir tartis dėl Maskvos aprūpinimo baltarusišku maistu.
Nurimkite! – Mes irgi duonos valgytojai...
Rusijos prezidentas ir premjeras kramsnoja juodą duoną, geria baltą pieną. Jie siunčia žinią vargingiausiems Rusijos sluoksniams: maisto bus. Aišku, vien rusiško maisto neužteks, bet visai šalia yra Lietuvos gamintojai – todėl pamirškite A. Lukašenką ir jo bulves!
Su Lietuva susiję simboliai ir temos, kurias supranta Rusijos liaudis: okupacija, „miško broliai“, pokario „socialistinės statybos“, „dainuojančioji revoliucija“, narystė ES ir NATO, tautinių mažumų padėties Lietuvoje, Palanga, „Druskienykai“, „pribaltai-fašistai“ ir t. t. Iš viso to buvo pasirinktas vienas, kai kam netgi šventas dalykas – duona.
Nors Lietuva dabartiniams rusams labiau žinoma kaip pieno produktų kraštas. Šią gegužę plito nuotraukos su svastikomis apklijuotais lietuviškais gaminiais Rusijos parduotuvių lentynose.
http://vasi.net/community/neverojatno_no_fakt./2010/06/02/svastika_na_litovskikh_produktakh_7_foto.html
Abudu Rusijos vadovai geru žodžiu paminėjo Lietuvą.
Žiūrovų masėms pasiųstas signalas – lietuviška duona tinka Rusijos valdovų stalui. Vadinasi, lietuviai – geri žmonės. Beveik savi.
Tiesa, tos juodos duonos buvo pripjaustyta tiek, kiek ponai per savaitę galbūt nesuvalgo. Ir riekės išdėliotos taip, kad būtų patogu rodyti, o ne ranka pasiekti.
www.1tv.ru
V. Putino ir D. Medvedevo spektaklis – paprasčiausias būdas pasiųsti signalą Rusijos valdininkams, nuo kurių priklauso lietuviškų reikalų tvarkymas: Lietuvą dabar reikia traktuoti itin palankiai. Žinoma, valdininkai vadovaujasi ne vien valdžios signalais, bet ir kyšiais.
Kremliaus „chunveibinai“, tokie kaip „Naši“, irgi valdomi per televiziją. Negi dabar visiems siuntinėsi instrukcijas?
Vaidinimas su duona – žinia Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Jai belieka žengti kokį nors nieko nekainuojantį simbolinį žingsnį – pavyzdžiui, nuvykti į Maskvą š. m. lapkričio 4 d., kada Rusijoje švenčiama Liaudies vienybės diena, ir atsiprašyti dėl to, kad lietuviai kažkada šeimininkavo Kremliuje – mat 1612 metų lapkričio 4 dieną maskvėnai išgujo iš Maskvos lenkų ir lietuvių įgulą.
V. Putinas jau žino, kas yra „Trejos devynerios“. Belieka su juo sudaužti taureles. Rusijos premjeras atidirbo už mūsų prezidentės rodytą prielankumą Rusijai.
„Naši“ tinklalapis. Medvedevas, Putinas... Klausimas – „Ar būsi trečias?“ Grybauskaitė nusiveš į Kremlių „Trejų devynerių“ ir bus trečia.
Kas kiek valdžios turi?
Šitas idiliškas lietuviškos duonos kramtymas galėtų būti geras ženklas mūsų maisto eksportuotojams – ateikite ir pamaitinkite Maskvą. Tik viena bėda – nelabai aišku, kaip dabar pasiskirsčiusi valdžia tarp V.Putino ir D. Medvedevo. Tai neaišku net ir tiems rusams, kurie mano, kad gerai išmano Kremliaus politinius žaidimus. Nuo Rusijos valdžios vertikalės svyravimų kažkiek priklauso ir lietuviškų reikalų sėkmė.
Stebėdamas čia pateiktą vaizdo įrašą, sau padariau tam tikras išvadas. Turiu spėjimų, kas puola, o kas ginasi. Nenoriu to piršti, todėl pateiksiu ištraukas iš dviejų žinomų Rusijos veikėjų svarstymų apie susidariusią padėtį.
(Pačioje teksto pabaigoje verta pažiūrėti Medvedevo ir Putino atliekamas dažnutes.)
Dar iki J. Lužkovo atstatydinimo savo bloge jis rašė:
„Lužkovas nelaiko Medvedevo prezidentu kaip, beje, ir daugelis, o Medvedevas taip ir nesugebėjo per daugiau nei du metus įrodyti, jog yra prezidentas.
Putinas taip pat viską žino [apie Lužkovo korupciją – A. B.], gal net daugiau negu Medvedevas, tačiau jo vaidmuo šioje istorijoje visiškai aiškus – būti stogu Lužkovui.
Koks pagrindinis Putino vagių vertikalės principas? Tu gali būti vagis, korupcionierius, traiškyti žmones keliuose, gali daužyti per makaulę basliu, svarbiausiai – klusnumas ir lojalumas. Lužkovas 100% tenkina vagių vertikalės kriterijus. Ir Putinas bijo su juo išsiskirti, kitaip sugrius visa korupcijos sistema. Štai ir laiko jį, nors ne per stipriausiai myli.
Šioje istorijoje pati beviltiškiausia yra blogerio Medvedevo padėtis.
Po to, kai jam nepavyko nuimti vidaus reikalų ministro Nurgalijevo (Jevsiukovo byla), po to, kai jam nepavyko nuimti sporto ministro Mutko (nesėkmė Vankuverio olimpiadoje), Lužkovo išlikimas Tverės g. 13 [Maskvos merija – A. B.] esant akivaizdžiai chamiškam jo požiūriui į prezidentą – tai galutinė politinė Medvedevo mirtis. Toks silpnumo demonstravimas yra savo bejėgiškumo pripažinimas, ir kad nesikankintų ir neužsiimtų saviplaka, Dmitrijui Anatoljevičiui geriau iškart pasitraukti nelaukiant 2011-2012 metų gėdos [prezidentinės kampanijos ir rinkimų Rusijoje – A. B.]
Situacija aiški – arba išeis Lužkovas, arba išeis Medvedevas.
Dar daugiau, Medvedevas gali netgi pasilikti Kremliuje, tiktai visa Rusijos biurokratija viešai ir įžūliai valysis į jį kojas.“
***
Kita nuomonė.
Gavrilas Popovas (dešinėje), pirmasis Maskvos meras. Greta – jo įpėdinis J. Lužkovas.
G. Popovas svarsto:
„Kokia mano versija?
Pirmiausiai, mūsų valdžios grupuotė atsidūrė giliausioje krizėje. Ji turi tris aspektus. Pirmasis aspektas: grupuotė iš esmės nieko nesugebėjo padaryti dėl 2008 metų krizės. Būdas, kuriuo jie išėjo iš krizės susiveda į tai, kad savo kapitalus jie išgelbėjo, apsidraudė. Šalies labui nieko nenuveikė. Todėl dabar, kada prasidės naujoji pasaulinės krizės banga, paaiškės, kad šalis tai naujai bangai neparuošta. Pinigų atsargas dalinai išeikvojo, o iš esmės nieko nėra.
Antra, miškų gaisrai, dūmai ir sausra šią vasarą. Šalį išgelbėjo ne visų mūsų valdžių veikla, o ciklonų ir anticiklonų krypties pasikeitimas, kurio pasėkoje į Maskvą atplūdo naujo oro. Jei to nebūtų – esu tikras, niekas nieko nebūtų galėjęs padaryti. Vadinasi, ta antroji krizė taip pat kabo ant mūsų vadovų kaklo, ir už tai reikės atsakyti.
Trečioji krizė, pati svarbiausioji, mano požiūriu – tai nederlius. Mes tiktai dabar pradedame jausti tą nederlių, tai pasireikš trimis kryptimis: pirmoji kryptis – maisto trūkumas; antroji kryptis – maisto kainų augimas; trečioji kryptis, pati baisiausioji, kuri prasidės apie naujuosius metus – kada baigsis pašarai gyvuliams, prasidės galvijų skerdimas, paukščių pjovimas. Pradžioje pakaks tų paskerstų galvijų, paskui prasidės visiškas deficitas.
Štai ta būsimoji krizė pati baisiausia, kadangi tai palies kiekvieną žmogų, ir būsimųjų rinkimų požiūriu tai nepriimtina. Jeigu rinkimų centre bus šios problemos, tai bus visiškas abiejų kandidatų krachas, nei vienas, nei kitas nieko negali tikėtis.
Pažiūrėkite, ką jie daro. Prieš mus – klasikinis neobolševizmas. Jie laksto po šalį ir ketina tikrinti kiekvienos parduotuvės kiekvieną lentyną, ar ten parduodami grikiai ar ne, ir už kokią kainą. Jei mes neturėtume 75 metų sovietų valdžios patirties, mums galėtų makaronus ant ausų kabinėti. Tačiau mes žinome, kas vyksta esant tokiai bolševikinei kovai su kainomis ir rinka.
Kas bus? Juk mes visi žinome, kas bus. Jeigu padidins degtinės kainas, pardavime išnyks cukrus, kuris nueis samogono gamybai. Jeigu padidins grikių kainas, tai grikiai išnyks nuo prekystalių, juos pradės pardavinėti iš po skverno juodojoje rinkoje. Jeigu valstybė privers, kad ant lentynų kažkas gulėtų, tas pats batonas, su kuriuo prezidentas lakstė, tada taip, jo kaina išliks 16 rublių, tačiau aš labai nepatariu valgyti tą batoną kiekvieno tikrinimo metu. Todėl, kad brangstant kviečiams, jų dalis batone nuolatos mažės, ir didės kukurūzų dalis, pelų ar ko tik nori, kas tenai gali būti tokiais atvejais.
Mes visi gerai pamename iš praeities, kad skutimosi peiliukuose, kurių kaina tvirtai liko ta pati, mažėjo pačių kokybiškiausių plieno rūšių, ir galiausiai jie neskuto. Sugertukai negalėjo sugerti rašalo ir taip toliau ir panašiai. Bolševikinė kova su kainomis ir rinka sugriovė tarybų valdžią. Nieko ji negalėjo padaryti. Ir jeigu kažkas dėl neišmanymo su kardu šuoliuoja prieš rinką ir kainas, tai reiškia tiktai viena: arba jie jokių mūsų praeities pamokų neišmoko, arba jie iš anksto žino, kad tai pasmerkta, bet jie turi kabinėti makaronus ant ausų, parodyti, kad jie kažką aktyviai daro. Vadinasi, tuo būdu jie nieko nepasieks.
Kas jiems belieka daryti? Yra du įvykių raidos variantai. Pirmasis variantas susiveda į tai, kad šalyje sukauptą valiutą reikia naudoti maistui pirkti užsienyje, reikia leisti į šalį įvežti maisto iš Vakarų ir laisvai prekiauti parduodant už europietiškas kainas, ir tai neleis čia kelti kainų. Tai reiškia, reikia pereiti prie atviros rinkos. Tačiau tokiu atveju bus išeikvotos pinigų atsargos. Tai visiškas jų plano modernizuoti šalį ir kažką padaryti už pinigus, kurie sukaupti, žlugimas.
Ir yra kitas variantas, kurio esmė tai, jog reikia surasti kaltuosius, paaukoti dalį valdančiosios klasės tam, kad kita dalis galėtų išsigelbėti. Štai tas variantas man ir atrodo tikėtiniausias aiškinant tai, kas vyksta. Priėjau išvados, kad mūsų vadovai nenuėjo pirmuoju keliu – jie nebando pirkti maisto, įvesti laisvo režimo pasitraukiant ten, kur reikia, teikiant paramą pažeidžiamiems socialiniams sluoksniams.
O nusprendė jie eiti kitu keliu – surasti kaltuosius, suversti jiems viską, kas buvo, ir įtraukti mus į tą kovą. Vietoje to, kad aiškintumės klausimą, kur dingo grikiai ir kodėl batono neįmanoma valgyti, mes turėsime stebėti, kaip didvyriškai naikinami priešai. Sovietinėje sistemoje tai buvo paplitęs metodas: surasti liaudies priešų, ir tie liaudies priešai turėjo būti kalti už visas bėdas, kurios ant mūsų užgriuvo. Todėl reikšti pretenzijas tiems, kurie kovoja – beprasmiška.
Bandydami aplenkti įvykius, pasitikdami neišvengiamą maisto ir kainų krizę, jie nusprendė pasirinkti variantą, pagal kurį kalti bus šalies visiškai neparengę Putinas ir Lužkovas, užtat švari ir nesutepta išliks prezidento grupuotė.“
