Stebėdama lietuvišką meno sceną, netrunki susidaryti įspūdį, kad jos variklis (apskritai imant) yra gerokai apdilęs, o pati sfera šiek tiek (su keletu išimčių) primena inertiškai virpančią masę. Kartkartėmis vis kai kas išsviedžiama tarptautinėn rinkon arba sugrįžta iš jos, o daugmaž visa kita rezignuoja neapibrėžtyje, nepasitenkinime ir laukime.
Nuėjusi į eilinę parodą supranti, kad tai (ir ėjimas, ir paroda) nebuvo būtini.
Bet galima parodas kimšti į save, vartoti didžiausiais kiekiais, neskiriant pernelyg daug laiko atskiroms ekspozicijoms. Kiekvieną savaitę apeiti apytiksliai dvidešimtį Vilniaus meno galerijų, ką jau kalbėti apie muziejus (nenuolatinės ekspozicijos keičiasi retai) ir įvairias bibliotekas. Pernelyg nesusidomėti pavienių autorių meno kūriniais, jų forma, pasaulio pajauta, geriau ieškoti bendrybių. Suvalgiusi keliasdešimt tokių patiekalų, apsinuodijusi, karščiavusi, rezistavusi ir rezignavusi, atrandi čia pat vis dėlto vykstančius procesus.
Prieš keletą metų “Šiaurės Atėnuose” buvo išspausdintas Tomo J. Scheffo, sociologo, pasižyminčio humoro jausmu, straipsnis “Akademinės gaujos”. Cituoju: “Gaujos narių atsidavimo vienas kitam ir neskelbiamoms gaujos taisyklėms jausmas toks pat stiprus, kokį patiria gatvės banditai. Laimei, mokslininkų gaujos naudojasi ne kulkomis, o žodžiais - priešingu atveju mirtingumo lygis akademinėse gaujose prilygtų mirtingumui aiškinantis kriminalinius santykius”. Ir Vilniuje egzistuoja meninės gaujos su savaisiais lyderiais, dvasios vadovais, nepritapėliais bei kita privaloma hierarchija. Tai ne tik nepaprastai įdomu, bet daug įspūdingiau nei vienas kitas meno kūrinys. Be to, linksma ir nenuobodu. Procesas yra nauja meno istorijos kategorija.
Kadangi čia vis dėlto nėra detektyvinis tyrimas, trumpai apie vieną naują galeriją. Ji atidaryta Aušros Vartų gatvėje - prie pat pačių Vartų, pavadinta “Savex”. Kaip matyti iš lokacijos ir pavadinimo, nepriklauso nė vienai iš šiuo metu vedančių krypčių ir jėgų (nei šiuolaikinei, t.y. contemporary versus konceptualizmas, tarptautiškumas, minimalizmas, poststruktūralizmas, postseksizmas, trauma ir pan.; nei vietinei profesinių gildijų, kuri, žinoma, nėra anų laikų, bet tiesiog kitokia nei aukščiau minėtoji). “Savex” greičiau susijusi su dabar besiplečiančių dvasinių galerijų tinklu: nematoma gija jas jungia šia kryptimi orientuoto fotografo (teisiojo poziciją pasirinkusio “Akvariume 2”) Mariaus Abramavičiaus figūra. Pirmoji tokio pobūdžio galerija - “Stiklo karoliukai” Užupyje. Tiesa, ten pat yra ir “Rojaus kalnas”, erdvė, eksponuojanti interpretacijas angeliškumo tema, vis dėlto ji artimesnė vietinių gildijų tradicijai - rodo tapybą, kartkartėmis skulptūrą. Gerų autorių, beje.
“Savex” skirta veikiausiai Lenkijos piligrimams, Mariaus Abramavičiaus ekspozicija joje (“Profesija - angelas”) - egzaltuotiems piligrimams, taip pat ir piligrimėms, įkalintoms isteriško moters dvasingumo vaidmenyje. Kam dar galėtų būti skirta paroda, susidedanti iš kapinaitėse (turbūt) pafotografuotų akmeninių angelėlių galvučių? Šios, kaip joms ir pridera, papūstžandės, bet išmintingos, žvelgia į žiūrovą nevaikiškomis akimis, skatina susimąstyti, egzistenciškai, žinoma.
Įvairios (tos galvutės), bet anapus vaizdo glūdintis moralas toks pat. Neatmestina prielaida, kad jei to moralo (egzistencinio) savaime nebūtų, anapus fotografijų neglūdėtų niekas. Išskyrus “Savex” sieną, o tai šiuo atveju - jei kalbame apie procesą - reikšmingas privalumas. Patys angelėliai pafotografuoti gana nuobodžiai, akis į akį, kartais kiek kryptelint, tačiau nei linijų, nei formų, nei šviesos žaismo, kurie paprastai džiugina fotomėgėjus, neaptiksite.
