Taip! Meno fronte nieko naujo. Arba: ramu kaip visada. Uždaromos ir atidaromos vis kitos parodos, o menininkai neturi jokių naujų minčių - galbūt seka pasaulio įvykius? Nors, žinoma, jei ką nors ir seka, išorėje tai niekaip neatsispindi.
Gal gerai - ir žiūrovui atsiranda proga paklaidžioti po nesuinteresuotų estetinių problemų erdvę, toli nuo bet kokios realybės, na, o jeigu su kokia nors iš jų (realybių) ir susijusią - tai tik su ta pačia estetinių bei meninių išgyvenimų ir patyrimų sfera.
Pavyzdžiui, “IBID.Projektų” galerijoje rodomas Irmos Stanaitytės videodarbelis (beje, nenaujas) apie genialų berniuką arfininką. Berniukas (gal kokių dešimties) tapšnojamas asmeninio dirigento ir stambios motiniškos rankos pritariamai linkčioja: klausosi styginiais grojamo kažkokio klasikinio gabalėlio. Kitoje videoinstaliacijos dalyje jį groja pats vunderkindas. Viename TV ekrane matome visą figūrėlę (išties nedidelis berniukas ir didelė arfa), kitame - berniuko veidelį su neslepiamomis džiaugsmo, skausmo ir dar nežinia kokių jausmų išraiškomis. Štai ir kūrinėlis apie vaikų genialumą, jų kančią ir dar kartą genialumą su vaikystės problemomis.
Dar viena paroda galerijoje “Kairė-dešinė”. Tiksliau - dvi, priskiriamos dviems jaunoms Skandinavijos menininkėms - Pernillai Frid ir Sigridai Hynell Fleischer. Lietuviška ir nelietuviška estetika, žinoma, labai skiriasi ir jei kas paklaustų, labiau simpatizuoju šiaurietiškajai. Mat lietuviška pasižymi didesnėmis pretenzijomis į didingą ir sukrečiantį Meną, o nepavykusios ir nemokšiškos pretenzijos, kaip žinia, atrodo kur kas prasčiau už nepretenzingą, bet tvarkingą darbą. Būtent taip atrodo parodos “Kairėje-dešinėje”: ramios, neperkrautos, švarios ir skaidrios.
Pirmoji autorė neblogai nupiešė citrinų ciklą. Piešiniai šalti ir skambūs, daug geltonos, kartais - mėlynos ir žalios. Vietomis citrinos vaizduojamos kaip nors linksmai, pvz., su kojytėmis; vietomis - solidžiai ir oriai, tarsi supamos šaltaspalvių Šiaurės pašvaisčių. Tokie darbai tiktų gražių namų gražioms sienoms, galima rodyti ir per televizorių. Antrosios autorės paroda gerokai įdomesnė, o ir šiaip graži bei linksma. Tiesa, tai tekstilė. Ant melsvų tonų medžiagų puikuojasi juodos elegantiškos varnos (normaliai ir aukštyn kojomis), iš dangaus tvarkingai krinta skrybėlės arba lietus, po dangaus skliautu vaikštinėja vyriškas siluetas, bendraujantis su debesimis, saule ir savąja skrybėle. Toks nuoširdus ir paprastas pasaulis (kaip dainuojama vienoje lietuviškoje dainoje), sukurtas preciziškai ir rūpestingai, teikiantis savotiško malonumo ir ramybės jausmą.
Ir pagaliau dar viena paroda, šįkart “Akademijos” galerijoje. Eksponuojamų darbų autorė - Gabrielė Širkaitė (1975-2002). Kaip tik dėl to paroda šiek tiek liūdna, nors iš tiesų dauguma kūrinių išties labai linksmi ir gaivališki. Yra visko - grafikos, tapybos, keramikos ir tekstilės. Humoristinių, rimtų ir labai rimtų darbų. Pavidalais čia mainosi žmonės ir linksmi gyvūnai (panašūs į zuikius, avinukus ir kitus “naminius”); gyvenimo giją metaforiškai atkartoja nuausta “Laiko juosta”, medinį rožančiaus sunkį pakeičia šviesus vatinių karoliukų lengvumas ir t.t. Paroda kupina tokių ir panašių virsmų - kiekvienas darbas fiksuoja paprastus ir kasdieniškus dalykus, kurie vis dėlto (geriau pagalvojus) gali atsiverti dar daugybe nepažintų veidų ir aspektų.
