Galerijoje „Artima“ veikia Juliaus Kelero fotografijų paroda „Salomėja. Išeitys“. Tai nemaži, niūroki, nespalvoti darbai, kurių objektas – ištežusiu sniegu padengti šaligatviai.
Vaizdai nesudėtingi ir panašūs, juose vyrauja stambios plokštumos, gilūs rėžiai, juodos ir baltos kontrastas: tiesiog šaligatviai, į kuriuos kažkas pažiūrėjo ilgėliau nei įprasta ir nufotografavo. Keleras yra ir fotografas, ir poetas, kol kas geriau žinomas kaip poetas. Ištrauka iš jo eilėraščio: „Miegas turi ištirpusios žvakės formas, sakau tau, – / bet kaip virpa gyvenimo pirštai gedulingoj rugsėjo / procesijoj. Amžinas mirties gurkšnis skalauja maldą“ ir t.t. panašia dvasia.
Ypatingo skirtumo tarp Juliaus Kelero eilėraščių ir jo fotografijų nėra. Iš parodos pristatymo galima suprasti, kad šaligatvių meditavimais menininkas pageidauja atskleisti egzistencines akimirkas kasdienybėje. Toks gebėjimas ištežusiame sniege įžvelgti šį tą daugiau už ištežusį sniegą – t.y. egzistenciją – galėtų atsirasti dėl dviejų priežasčių. Arba kai tikima, kad tas Daugiau, t.y. toji egzistencija, egzistuoja ir atsispindi visame kame (egzistenciją čia reikėtų suprasti kaip aukštesniąją, dvasinę būtį, o ne šiaip tik buitinį gyvenimą). Arba kai nelabai vykęs menininkas siekia tariamai lengvu keliu pakylėti savo kūrinius į universalesnį lygmenį, nes egzistencija esą galioja visiems. Bet abiem atvejais jis rizikuoja labiau nei mano. Nes tik kadaise tikėjimas egzistencijos ir aukštesnės pasaulio dvasios buvimu atrodė savaime suprantamas ir neabejotinas, tik kadaise šitai liudijo kiekviena pasaulio detalė ir dalelė.
Dabar visai legalu yra tuo abejoti. Egzistencija, transcendencija, tikrasis vienintelis „aš“ ir kitos universalijos bei esmės gali būti kasdien vis naujai išnarstomos, suniekinamos, apšaukiamos socialinėmis konstrukcijomis, simuliakrais, metafiziniais Vakarų kliedesiais, filosofų, dvasininkų ir kitų profesionalių ideologų kastos legitimavimosi priemone ir panašiais dalykais. Žinoma, tai nereiškia, kad egzistencinės akimirkos iš tikrųjų taip ir nėra. Tai tik reiškia, kad ji, kaip visada, slepiasi kažkur kitur, kažkokiame netikėtame paradokse, kad ji užgriūva nelauktai, visai ne ten, kur lauki, kaskart kitaip ir vis naujai.
O ką paradoksalaus, netikėto, sukrečiančio ir atveriančio galima pamatyti Juliaus Kelero šaligatviuose? Tik banalią, nuvalkiotą, šimtus kartų matytą nuvalkioto, neįvertinto, kasdienybėje nepastebimo objekto klišę. Tai – ne egzistencinė akimirka. Tai – simuliacija pagal tą pačią strategiją, kaip ir nieko nesakantys poeto eilėraščiai – reikšmingų skambių žodžių kratiniai ir jokio amžinybės skambesio.
Labiausiai vykęs parodos vaizdas – Salomėja. Atsižvelgiant į nevykusius šaligatvius, Salomėjos, kuri yra maža nesišypsanti mergaitė, portretą galbūt reikėtų laikyti atsitiktinumu ir pačios Salomėjos nuopelnu. Jos vaikiškumas yra nevaikiškas, ji niauri ir paslaptinga, akys tamsios, aplinkui – šešėlis; tokių vaikų suaugėliai kartais šiek tiek prisibijo, nes įtaria po jų nekalta ir trapia išvaizda slypint kažką Kita, gal net kokias mistines galias. Tas nuotaikas aiškiai pajutęs ir Keleras – ne veltui savo Salomėjai jis taiko biblinės Salomės, kuri įžūlaus vaiko teisėmis tapo Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimo priežastimi, paralelę. Nepaisant nelabai aiškių fotografo minčių sąryšio, portretas galbūt galėtų būti paskelbtas pirmąja gera jo fotografija. Tik ji ir paverčia Kelero parodą žiūrėtinu objektu.
Tiesa, paroda vadinasi ne šiaip ekspozicija, bet instaliacija. Tai kažkaip susiję su fotografijų tamsos ir šviesos, galerijos langų ir šešėlių, išeičių ir ateičių opozicijomis, žaismu ir krismu. Kadangi paroda rūsyje, galbūt šioks toks vizualinis efektas ten ir yra. Bet iki instaliacijos „Išeitims“ dar toli. Sakykime, kol kas turėtų pakakti vienos fotografijos parodos pavadinimo.
„Išeitys. Salomėja“ veiks iki kovo 17 dienos.
„Kultūros vartai“ (www.kulturosvartai.lt)