Šią savaitę pasirodė ne viena nauja paroda. Apėjau jas visas ir, tiesą sakant, kaip reta likau patenkinta jų kukliu spindesiu. Kurį laiką parodų lankytojai gali būti ramūs - daugumoje meno įstaigų ir įstaigėlių jų laukia tik malonūs vizualiniai nuotykiai. Nieko itin itin ypatingo (pavyzdžiui, matuojant pasaulio mastu), bet ir labai labai neblogai (žmogiškaisiais masteliais).
Ta proga nusprendžiau užsiminti apie dvi parodas (visos kitos sutelpa tarp jų). Pirmoji - labai graži, estetiška, dunksanti prieš žiūrovą pačiu geriausiu tapybos dulksvumu - priklauso Elenai Balsiukaitei ir rodoma galerijoje “Kairė-dešinė”. Antroji - Aleksandro Gliadelovo - net hipersocialinė, nors žvelgiant į ekspoziciją atrodo gerokai asociali, tačiau, suprantama, antisocialumas fotografijoje dažniausiai išsiverčia į socialines mintis gyvenime - eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje.
E. Balsiukaitės paroda nedidelė - užima tik vieną galerijos salę ir darbų joje nedaug. Tačiau užtat esantieji - ir dideli, ir maži - ramiai alsuoja neskubriu ritmu ir kuria rimtos, net kiek sakralios erdvės nuotaiką. Drobėse - dažniausiai salsvų ir prigesusių spalvų slenkantys ir susiliejantys pavidalai. Rodos, dažai yra ne užtepti, bet užpurkšti, tad įspūdis nepaprastai glotnus ir subtilus. Tačiau tai tik fonas, o gal tonas (suprask, nuotaika), mat apskritai drobėse kažkas ir vaizduojama. Tarsi vaikiška ranka piešiami žmogiukai ir šventųjų paveikslėliai, klijuojami žaisliniai alavo kareivėliai (pamenu, ir aš tokiais žaidžiau karą), sentimentalūs veidrodėliai (veidrodėlis puošnioje it torto pagražinimai aukso rankenoje), pūkuoti (pūkuotos medžiagos) padukai, Raudonojo Kryžiaus kryželiai ir kiti panašūs daikteliai.
Naudojama ikonografija atėjusi iš praeities, šiandien visiškai netikroviška - užtat labai nostalgiška. Jai pačiai būdingas saldumo ir kičo prieskonis, tačiau iš esmės jis tik pagardina (kaip koks saldusis pipiras) kūrinių skonį. Atrodo, kalbama apie motinystės, globos ir saugumo sferas - tokius su moteriškumu siejamus dalykus, dar vis nepakankamai atskleistus, nes anksčiau, o gal kartais ir dabar, kvailai vulgarizuojamus iki maitinimo ir reprodukcijos terpės. O Balsiukaitės kūriniuose - apie kur kas didingesnį, reikšmingesnį ir svarbesnį sandą. Labai gražiai. Ir išmoningai - tokios tapybos Lietuvoje išties reta.
Antroji ekspozicija daug didesnė. Išsiplėtusi per abu galerijos aukštus. Fotografijų tiek daug (o dar tie ilgi prierašai!), kad norom nenorom kai kas praslysta pro akis. Bet net ir tai turbūt labai simptomiška. Fotografijose - gatvės vaikai, specialiųjų globos namų, internatų, kolonijų gyventojai. Būsimieji (ir esantieji) valkatos, klijų uostytojai, skurdžiai, vagiliautojai - tie, kurių bijomasi vaikštant patamsiais arba nelabai gerais rajonais, tačiau užuot pasirūpinus jais dienos šviesoje (kol dar niekam nevėlu), praeinama pro šalį. Ir paroda vadinasi “Nereikalingi”.
Fotografijų Gliadelovas niekaip nerežisuoja - nėra lietuviškam stiliui taip būdingo išryškinto graudžių didelių akių žvilgsnio, aštraus ir pabrėžto veikėjų išskirtinumo demonstravimo. Veiksmas sukasi mieste - tarp kitų žmonių, gatvėse, požeminėse perėjose. Į miegančius, sėdinčius, rūkančius vaikiščius niekas nekreipia jokio dėmesio - net tuomet, kai lauko temperatūrai nukritusi iki 21 laipsnio šalčio benamiai berniukai šildosi atsigulę ant šaligatvio ties į paviršių išeinančia šilumine trasa, garbūs praeiviai žygiuoja savais keliais. Fotografo strategija išties neprasta - nufotografuoti taip nereikšmingai, kad parodos žiūrovui jo darbai net neatrodytų verti dėmesio. Tačiau čia ir įvyksta akistata su savimi ir nuosavomis kaltėmis - mat kuo aiškiausiai suvoki, jog ir gyvenime pro panašius vaizdus bei įvykius praeini lygiai taip pat abejingai. Tad paroda išties morali ir net savotiškai įtaigi. Galbūt ne tiek įdomi kaip fotografijos menas, tačiau veikiausiai kai kam labai reikalinga.
Komentarams - [email protected]
