Na štai spalio 9 d. jau praeityje. Esu ramus, nes svajonė, kuri turėjo išsipildyti, tikrai išsipildė. Aš mačiau Gorano Bregovičiaus koncertą. Turės praeiti dar šiek tiek laiko, kad viskas galvoje susikratytų ir atsistotų į savo vietas. Po to jau galėsiu patogiai išsidrėbęs krėsle pasakoti bičiuliams “buvo taip ir anaip…”. O kol kas skubu pasidalyti su skaitytojais pirmaisiais įspūdžiais.
Kaip ir dera tikrai žvaigždei, Balkanų kompozitorius prieš koncertą turėjo atlikti pareigą visuomenei - dalyvauti spaudos konferencijoje. Čia maestro sudarė tikrai kuklaus žmogaus įspūdį. Jokios nereikalingos pompastikos ar ekstravagancijos. Spėju, kad jei G. Bregovičius būtų vienas įslinkęs į salę ir įsimaišęs tarp žurnalistų, jį ne iš karto pastebėtų. Juo labiau kad iš arti kompozitorius atrodo vyresnis nei nuotraukose. Su paprastais juodais drabužiais jis priminė vieną iš hugenotų “Karalienėje Margo” (kaip žinia, muziką šiam filmui sukūrė G. Bregovičius). Aišku, kažkas iš karto paklausė apie bendradarbiavimą su Emiru Kusturica ir tai buvo bene vienintelė tema, kuria maestro nelabai norėjo kalbėti. Matyt, G. Bregovičiaus ir šio režisieriaus keliai išsiskyrė visiems laikams. Net naujo E. Kusturicos filmo kompozitorius dar nematė.
Įeinant į salę, darbuotojai žurnalistams prisakė įsitaisyti “pagal situaciją”, tai yra ten, kur bus laisvų vietų. Patikėkite, tai man patiko. Kurie iš bilietų, kainuojančių 120-240 litų, gali būti neišpirkti? Žinoma, brangiausi. Taigi įsitaisiau pirmoje eilėje. Kaip paaiškėjo vėliau, beveik tiesiai priešais patį maestro.
G. Bregovičius į sceną neskubėjo. Iš pradžių pasigirdo nematomo trimito garsai. Iš vieno išėjimo grodamas pasirodė pirmasis grupės muzikantas. Taip neskubėdami kompozitoriaus kompanionai ir rinkosi į sceną, pakeliui demonstruodami savo meistriškumą. Pučiamųjų sekciją sudarė aštuoni vyrukai. Paskui pasirodė kažkoks vaikinas - universalas, dainavęs ir grojęs akordeonu bei mušamaisiais. Galima sakyti, dešinioji G. Bregovičiaus ranka. Ir pagaliau pats kompozitorius. Čia jis jau nebuvo toks kuklus. Juodus drabužius pakeitė baltas kostiumas ir žaismingi gėlėti batai (maždaug, “kai aš buvau hippiiiieeee…”).
Dar buvo trys moteriškaitės dainininkės. Dvi bulgarės, pasipuošusios tipiškais pietų slavių apdarais, ir viena Makedonijos atstovė. Tiesą pasakius, dainininkės atrodė taip, lyg dar prieš porą valandų būtų ruošusios vakarienę savo niurzgantiems vyreliams, o paskui susirinkusios padainuoti kaimo patvoryje. Beveik jokių emocijų. Ir tai netgi pridėjo pasirodymui autentiškumo. Keistas tas G. Bregovičiaus orkestrėlis, paprasčiausius dalykus paverčiantis tokiais patraukliais.
Pradėjo “Vestuvių ir laidotuvių grupė” labai trankiai. Kurį laiką buvau pasimetęs, o nuo pučiamųjų gaudesio net paskaudo ausis. Paskui pasigirdo ir tokios lėtos gražios melodijos kaip “Elo hi”. Pirmas šokas netruko praeiti, o džiaugsmas, gyvai klausant daug kartų girdėtas dainas, liko. Lietuvių garbei reikia pasakyti, kad jie nesėdėjo akmeniniais veidais. Kai kas šokinėjo savo vietose, kai kas išėjo į takus tarp kėdžių pajudėti daugiau. Kiti bent jau trypė į taktą ir plojo. G. Bregovičius visiškai nepersistengdamas kūrė gerą nuotaiką, daug šypsojosi ir dėkojo publikai. Beje, visi muzikantai per pasirodymą gaivinosi mineraliniu vandeniu. Tik maestro kartais gurkšnodavo gelsvą skystį su ledukais. Spėju ten buvus viskį.
Pasidarė gaila, kad nesuprantu serbiškai. Todėl mintyse dainavau bent jau lenkiškus tekstus, kuriuos kai kurioms dainoms sukūrė kaimyninės šalies atlikėja Kayah. Pusantros valandos turbūt visai salei prabėgo greitai. Nuskambėjo “In the Death Car” iš “Arizonos svajonių”. Paskui “Ederlezi”, vienas iš populiariausių kūrinių. O tai reiškė artėjančią pabaigą. Paskui “Mesecina”, kuriai žiūrovai pritarė stovėdami. Tuo koncertas neva pasibaigė, o daugkart besilankstantis maestro su muzikantais dingo iš akiračio.
Tie, kurie mėgsta G. Bregovičių, turėjo pastebėti, kad tarp mano išvardytų geriausių dainų vienos labai trūksta. Publika tą žinojo. Kaip ir elgesio tokioje situacijoje taisykles. Kokias penkias minutes stovintys žiūrovai be paliovos plojo. Žinojo taisykles ir maestro. Porą kartų jis išėjęs dėkojo, lankstėsi ir kukliai gūžčiojo pečiais, tarsi sakydamas - labai gaila, bet viskas turi pabaigą.
Žinoma, tai nebuvo pabaiga. Iš pradžių sugrįžo du muzikantai, paskui G. Bregovičius su savo muzikantu dešiniąja ranka. Pagroję smagią liaudies dainelę, jie nutarė pademonstruoti, kas grojama Serbijoje per laidotuves. Tikriausiai linksmos pas juos laidotuvės. Vis dėlto vienos dainos vis dar trūko. Salę užliejo skambanti energija, besivadinanti "Kalasnjikov". Kad būtų dar smagiau, G. Bregovičius prieš koncertą sužinojo, kaip lietuviškai bus “pirmyn” ir agitavo publiką keletą kartų sušukti šį žodį. Ir tai jau tikrai buvo viskas. Bent šeštadienio koncerte. Atrodo, žiūrovai taip pat pasisotino, nes gan ramiai paleido atlikėjus.
Ką dar pridurti? Visko koncerte buvo pakankamai: gerų emocijų, abipusio publikos ir muzikantų nuoširdumo, energijos, liūdesio, kuris iš tikrųjų nėra liūdesys. Kokteilis, ilgainiui pavirstantis į begalę malonių atsiminimų.
Gaila tik vieno dalyko. Daug G. Bregovičiaus gerbėjų taip ir nepamatė koncerto, nes kainos atbaidė. Bandau įsivaizduoti, kaip renginys atrodytų erdvesnėje nei Kongresų rūmų salėje arba stadione. Tikriausiai bilietai kainuotų mažiau, publika galėtų laisviau šėlti. Juo labiau kad G. Bregovičiui stadionai nėra naujiena.
Et, būta problemos… Vestuvės ir laidotuvės visada aktualu, todėl G. Bregovičius su savo kompanija tikriausiai dar ilgai važinės po pasaulį. O Lietuva - tokia pat jo dalis, kaip ir kitos. Lauksim sugrįžtant.
