Pilietis, sugalvojęs praleisti savaitgalį toli nuo didmiesčio triukšmo, turi ne tiek jau daug alternatyvų. Aišku, lieka tylios išvykos į gamtą su nedidele kompanija. Retkarčiais pasitaiko koks festivalis po atviru dangumi, tačiau šiuo atveju minios bei triukšmo irgi neišvengsi. O štai praeitą savaitgalį (gegužės 22-23 d.) visai kitokia alternatyva atsirado Varėnos miestelyje.
Retą progą paįvairinti gyvenimą suteikė trečiasis renginys iš “Akiwarų” ciklo. Kiekvieną kartą “Akiwarai” būna skirtingi. Ir kiekvieną kartą - ypatingi (bent jau man). 2003 m. lapkričio 15 d. pirmasis renginys kvietė pasiklausyti tamsios ir šaltos elektroninės muzikos klube “Intro:”. Paskui buvo labai patriotiški “Akiwarai”, prasidėję auštant vasario 16 dienai. Šį kartą tradiciniai organizatoriai leidybinė ir koncertinė organizacija “Dangus” sujungė jėgas su Varėnos Kultūros centru ir renginys persikėlė iš sostinės į Dzūkijos miestelį.
Toks pasikeitimas jau savaime žadėjo atgaivą. Erdvūs pušynai ir smėlis vietoj betono džiunglių. Juolab kad tretieji “Akiwarai” neapsiribojo muzika, tačiau apie tai vėliau. Šeštadienį Kultūros centro kino salės patalpose turėjo koncertuoti keturios grupės. “Akiwaruose” jos visada keturios. Nežinau kodėl. Jau atėjus į koncerto vietą, paaiškėjo, kad vakaras tikrai bus kamerinis. Negausi publika tingiai būriavosi prie įėjimo, patvirtindama amžiną nuostatą, kad koncertas nepabėgs.
Afišos skelbė, kad šiaip jau varėniškiai galėtų tose patalpose pažiūrėti “Laiko įkaitus” ar “Sėkmės džentelmenų lygą”, tačiau tą vakarą ekrano salėje nesimatė. Apskritai nieko nesimatė. Pirmą kartą priėjęs prie slenksčio, nesupratau, kur reikia eiti. Tamsu, nors į akį durk. Nieko keista, taip turbūt norėta pasakyti, jog nėrimas į akivarą - dalykas rimtas. Akys greitai apsiprato bent tiek, kad būtų galima išskirti sceną ir medinių kėdžių eiles, ant kurių jau sėdinėjo kantrūs klausytojai.
Dar prieš koncertą paskelbta, kad salėje nerūkoma, o skelbimai prie įėjimo dargi įspėjo nesinešti alkoholio. Žodžiu, žiūrovams priminta, kad atvyko ne į kiaulidę. Tiesa, alkoholio buvo. Organizatoriai mielai priimdavo iš svečių 3 litų paramą, o už tai pavaišindavo skardine alaus. Kiek mačiau, niekas iš rėmėjų jos neatsisakė. Kai kas salėje vartojo ir stipresnį alkoholį, tačiau masinių išgertuvių išvengta.
Pirmosios dvi grupės parodė, kad žodis “alternatyva” ir toliau labai tinka “Akiwarams”. “Sirijuj yra vaikų” (vien pavadinimas ko vertas) grojo kažką, kam apibūdinti mano fantazijos neužtenka. Tai grupė, kuri niekad nesulauks populiarumo, bet visada sulauks simpatijų. Prie scenos pradėjo šokti kelios nepilnametės merginos ir du labai jau pilnamečiai, bet truputį svyruojantys vaikinai. Scenos prieigas jie pasidalijo maždaug per pusę. Merginų pamažu daugėjo ir buvo įdomu stebėti, kaip sryruokliai savo pusės nė per pėdą neužleidžia.
Paskui pasirodė vilniečiai “Lauxna lauksna”. Šie industrinės muzikos atstovai bandė daryti šou. Pasigirdo tarpukariu dvelkiančios eilės, vokalistas užsidėjo baisią kaukę ir įnirtingai mojavo rankomis. Ką jie darė paskui, nežinau, nes susidomėjusi publika užstojo sceną. O kai tarp jų ir manęs pradėjo strikinėti kažkokia ilgaplaukė didžiakrūtė blondinė, draugė apskritai pageidavo, kad daugiau ten nežiūrėčiau. Pasitenkinau muzika, kuri buvo tikrai įdomi ir įtraukianti.
Atėjo žvaigždžių valanda ir į sceną turėjo užlipti grupė “Siela”. Užlipo tik jų vokalistas Aurelijus Sirgedas, mat kažkas iš grupės narių netikėtai susirgo. Šiaip jau “Siela” ruošiasi didžiausiam Europos gotų festivaliui, bet dėl sudėties trūkumo visos savo jėgos Varėnoje taip ir nepademonstravo. Už tai buvo daug nuoširdumo ir bendravimo su publika. A. Sirgedas vienas su savo gitara išjudino žiūrovus taip, kaip to nepadarytų joks popscenos žymūnas su visais efektais ir “pričendalais”. Sutartinai plota ir trypta į taktą, o “Sielos” lyderis keletą kartų kviestas bisui.
Paskutiniai grojo folkroko atstovai “Atalyja”, pakeitę gudų “Osimira”, kurie neatvažiavo, nes vienas narys susižeidė, talkindamas savo šalies komandai Eurovizijos konkurse. Ech, vėl ta popscena kaišioja pagalius alternatyvininkams. “Atalyja” irgi atvyko ne visos sudėties, tačiau ir taip išsirikiavo scenoje bene septyniese. Muzikantų rankose, be gitaros, atsirasdavo tai kanklės, tai smuikai, tai kažkas panašaus į dūdmaišį. “Atalyja”, kaip ir “Siela”, nepaliko nė vieno abejingo. Jų kūrinių nuotaika svyravo nuo liūdnai mįslingos iki nerūpestingos.
Koncertui pasibaigus, iki ryto turėjo griaudėti diskoteka, bet mane jau labiau traukė pagalvė. Kaip ir daugelį kitų. Nors keli žmonės net nakvojo salėje, pasitiesę miegmaišius tarp kėdžių. Pamiegoti reikėjo. Sekmadienį laukė antra renginio dalis - ekskursija po įdomias rajono vietas.
Kadangi ekskursija prasidėjo 8.30 val., dalis dalyvių pasirodė gerokai nešvieži, bet jų skaičius, matyt, ir taip pranoko organizatorių lūkesčius, nes autobusiuką lydėjo trys mašinos. Melomanai gali su manimi nesutikti, tačiau būtent kelionė, o ne koncertas buvo išskirtinė. Tai tikrieji “Akiwarai”. Net oras kaip tyčia pasitaikė neblogas. Mes aplankėme paslaptingąją Ūlos akį, svečiavomės pas geraširdžius Marcinkonių kaimo žmones, kurie vaišino originaliais patiekalais ir sula. Pagaliau aš žinau, kas yra grikinė bapka! Nuo Merkinės piliakalnio pamatėme, kaip gražu ir ramu Dzūkijoje pavasarį. Vienas iš organizatorių Marius, kurį jau anksčiau regioninė spauda pakrikštijo auksaburniu, pasakojo senovės legendas.
Besiskirstant Varėnoje, Marius pareiškė, jog tikisi, kad visi “Akiwarų” dalyviai išsiveš su savimi kažką nauja (aišku, ne kišenėje, o širdyje). Ilgai galvojau, ką gi išsivežu aš. Juk “Akiwarai” nesprendžia nei globalių, nei asmeninių problemų. Ir tik kitą rytą supratau, ką išsivežiau. Supratimą, kad pasaulyje yra vietų, kuriose problemos susitraukia iki mikroskopinio dydžio. Tokios vietos tarsi sako: “viskas bus gerai”. Jų nesinori palikti ir visada norisi sugrįžti.
