Šiandien Lietuvos politikai noriai kalba apie svarstomų, priimamų ar jau veikiančių įstatymų subtilybes. Skamba įstatyminių aktų straipsniais, punktais, papunkčiais pagrįsti teiginiai. Oponentai, remdamiesi kitais įstatyminių aktų straipsniais, punktais, papunkčiais, teiginius paneigia. Dažnas pasakys: tokia politinio gyvenimo rutina.
Tačiau įsisukusi politinė karuselė ima strigti, kai iškyla moralės klausimai. Politikai jaučiasi nepatogiai ir nejaukiai, jei jiems prireikia viešai komentuoti ar priimti moralinius sprendimus. Iš dalies ir todėl, kad nėra patys įsitikinę dėl pačių sprendimų, principų teisingumo. Juoba kad jau kurį laiką madinga vartoti tokias frazes kaip “nebūkime kategoriški, gyvenimas yra (buvo) daug sudėtingesnis” ir t.t., ir pan.
Dar daugiau - pradedama įtariai žiūrėti į pačią moralės idėją. Geriausiu atveju moralės principai, sprendimai suvokiami kaip intelektiniai trikdžiai, blogiausiu - neliberalaus ir represinio nusiteikimo liudijimas.
Politikai ar šiaip asmenys, bandantys aiškinti, kad bet kokia veikla turi būti grindžiama tradicinėmis moralinėmis, etinėmis vertybėmis, anksčiau ar vėliau gauna kraštutinių reakcionierių, “raganų medžioklių” organizatorių, atsilikusių nuo realaus pasaulio ir jo liūdnai pagarsėjusio kūdikio “realpolitik” veikėjų etiketes. Kasdienis (bent jau politinis) gyvenimas vis rečiau matuojamas ir vertinamas žmogiškųjų vertybių, žmogiškojo orumo požiūriu.
Demoralizavę politiką - atriboję ją nuo bet kokių moralinių kriterijų ir reikalavimų, šiandien mes stebime to “moralinio neutralumo” politikos padarinius ant valstybės veido užmetus purviną KGB “rezervistų” skudurą.
Ir nors paviešinta aukštų valstybės pareigūnų, KGB rezervistų praeitis, formaliai teisiškai žiūrint, ko gera, nėra nusikalstama, nes neaptikta jokio “sąmoningo” bendradarbiavimo pėdsakų, tačiau moraliniu požiūriu, to ar kito asmens praeities susipynimas su represijų ir teroro organizacijos KGB ir jos pirmtakų veikla - sunkiai pateisinamas, ypač kai negirdi jokio minimų asmenų apgailestavimo žodžių.
Žodis “atgaila” per visus praėjusius atkurtos Nepriklausomybės metus buvo ir yra, ko gera, mažiausiai populiarus tarp Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų. Beje, tai taikytina ir buvusiems bei dabartiniams Rusijos vadovams. Prieš dešimtmetį to iš jų ir pasigedo visi trys Baltijos valstybių vadovai, 1995 m. gegužės 3 d. nutarę nevykti į Maskvą gegužės 9-ąją švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tuometinis Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis sakė, kad Rusijos ketinimai tebekelia susirūpinimą, be to, prezidentai nusivylę tuo, kad Rusija nepasmerkė SSSR įvykdytos Baltijos valstybių okupacijos. Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas kalbėdamas per radiją sakė, kad “pergalė prieš fašizmą neatnešė Lietuvai laisvės”. Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa taip pat atsisakė vykti į Maskvą pareiškęs, kad gegužės 9-oji “tikrai nebuvo Pergalės diena Vidurio Europos tautoms, tai pat Lenkijai”.
Tuometinis Lietuvos Seimas gegužės 4 dieną priėmė rezoliuciją, kurioje pažymėjo, kad nors antihitlerinė koalicija ir įveikė nacių Vokietiją, tačiau ši koalicija leido stalininei SSSR išlaikyti okupuotomis Baltijos valstybes ir nulemti tolesnį Vidurio Europos šalių likimą.
Kas per tuos dešimt metų Rusijoje ir Lietuvoje pasikeitė? Lietuva tapo stiprių (ekonominės ir gynybinės) sąjungų nare. Rusija - valdomosios demokratijos šalimi. Ar tai, kad esame NATO ir ES galių apsaugoti leidžia mums užmerkti akis prieš karo siaubą Čečėnijoje, prieš spaudos ir rinkimų laisvių ribojimą? Ar šios Rusijos visuomeninio ir politinio gyvenimo slinktys turėtų keisti mūsų požiūrį į istoriją ir dabartį?
Žinoma, šios pastraipos autorių irgi galima priskirti dogmatiškų, nesuprantančių šiandienos pasaulio ir vietinių realijų veikėjų plejadai. Tada vėl reikia atsigręžti į šių dienų Lietuvos politinio gyvenimo sumaištis, kur “stirnų brakonieriai” ir “KGB rezervistai”, kur Seime gėriojama naminukė, o aukštasis mokslas viešai žeminamas lyginant jį su “aukštuoju partiniu”, kur premjeras skelbiasi neatsakąs už Vyriausybės veiklą, nes teisininkai neva taip “kytrai” išaiškinę ir t.t., ir pan.
Paskendę tarptautinių santykių “realpolitik” jūroje, įstatymų paragrafuose, žongliruodami tų paragrafų “teisėtais pateisinimais ir išteisinimais” diena iš dienos prarandame kažką esminio ir svarbaus, tai, ką žinojo knygos-fotoalbumo “Už laisvę ir Tėvynę” herojai - pokario laisvės kovotojai, gulintys ant grindinio sulaužytais kūnais, skausmo perkreiptais veidais ir žvelgiantys į mus išbadytomis akimis…
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
