Nors kasmetinis šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis 04” baigėsi prieš porą savaičių, apie turiningą jo programą vis dar kalbama, dalijamasi įspūdžiais, pasirodo vis naujos publikacijos Lietuvos ir užsienio spaudoje. Apie festivalį ir šiuolaikinį šokį apskritai su Lietuvos šokio informacijos centro vadovu Audroniu Imbrasu kalbasi Jūratė Terleckaitė.
Kaip vertinate festivalį, ar jis pavyko?
Pats nelinkęs vertinti festivalio - laukiu žiūrovų, spaudos nuomonės. Svarbiausia, kad iš viso pavyko jį surengti. Britų vitrina buvo itin komplikuotas festivalio segmentas. Jam reikėjo daug daugiau jėgų, lobistinių ir logistinių pastangų. Ir džiaugiuosi tuo, kad su šia komanda dabartinėmis ekonominėmis, dabartinės kultūros politikos sąlygomis pavyko surengti festivalį ir surengti jį iš esmės tokį, kokį buvome sumanę.
Ar buvo trupių, kurias norėjote matyti festivalyje ir kurių nepavyko pakviesti?
Yra tam tikras ratas gerų trupių, kurias stengiamės pakviesti. Jeigu dėl kokių nors sąlygų tai neįvyksta, tai nereiškia, kad nepavyko. Tiesiog programa susidėlioja priklausomai nuo gaunamų lėšų, trupių užimtumo ir daugelio kitų aplinkybių.
Atvyko mažiau rusų trupių, negu iš pradžių norėjome. Bet jas atsvėrė didelis britų trupių skaičius.
Ar festivalis sulaukė pakankamo dėmesio iš britų ir kitų valstybių festivalių vadybininkų, žiniasklaidos atstovų?
Neturime tikslo sulaukti visų šalių žurnalistų dėmesio. Tai tik vienas mūsų norų, bet ne tikslų. Šiais metais svečių buvo daugiau (beveik 80) nei bet kada anksčiau. Pusę jų sudarė studentai iš Latvijos ir JAV. Likusieji beveik 40 buvo šokio festivalių, teatrų, tarptautinių šokio organizacijų vadybininkai, spaudos, televizijos, interneto žurnalistai ir fotografai iš šešiolikos valstybių - nuo Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, iki Serbijos, Baltarusijos, Kazachstano. Šitoks tarptautinis dėmesys, manyčiau, daug ką sako. Ir tiesą pasakius, nemanau, kad daug kitų festivalių Lietuvoje susilaukia tokio tarptautinio dėmesio.
XX a. pradžioje Sergejus Diagilevas paprašė Jeano Cocteau nustebinti jį. Žiūrint festivalio spektaklius, kildavo mintis, ar neišsikvėps patys choreografai, festivalis. Ieškant efektų, siekiama nustebinti. O nustebinti XXI a. žmogų gana sunku. Bet nebūtinai tokie šokio pastatymai paliečia žmogų, ieškantį daugiau nei “sausos” technikos?
Tai labai individualu. Nelabai galėčiau sutikti, kad šiemetinio festivalio programoje buvo spektaklių, siekiančių stebinti, demonstruojančių vien sausą techniką. Jei matuotume pasaulinio konteksto kriterijais, tai buvo pakankamai subalansuota programa, atspindinti dabartines šiuolaikinio šokio tendencijas. Tačiau dažną mūsų žiūrovą, vis dar labiau pratusį prie XIX a. amžiaus rusų baleto estetikos, kai kurie festivalio dalyviai, žinoma, galėjo nustebinti.Kita vertus, klausimą apie “stebinimą” lyginčiau su knygų skaitymu: ar ieškome knygos, kuri stebintų? Kodėl žiūrime filmus, klausome muzikos? Ar tikrai viską matuojame “stebinimo” kriterijumi? Juk patraukia ir paprasčiausiai gražios, nors gal ir besikartojančios spalvos, melodijos. Būdami vienokios nuotaikos, laukiame kažko netikėto, kitam nusiteikimui norime kitko. Manau, kad priežastys, dėl kurių žmonės “valgo” meną, jį vartoja, juo domisi, gali būti pačios įvairiausios.
Tačiau nepamirškime to svarbaus momento, kad visuomenė, kritika, spauda nuolat tikisi kažko nauja, atradimų. Todėl choreografai, kaip ir poetai, rašytojai, dailininkai, kino, teatro režisieriai ir mėgina pateikti kažką nauja.
Kur link eina šiuolaikinis šokis?
Jis eina ten, į kur nukrypę ir visi šiuolaikiniai menai. Tačiau iš esmės nemanau, kad menas gali kažkur eiti - jis tiesiog yra kuriamas. O jau kritikai, vertintojai, mėgindami formuluoti jo tendencijas bei kryptis, sumąsto, kur jis eina arba neina. Eiliniam žiūrovui svarbu konkretaus kūrinio paveikumas.
Ar nėra pavojaus, kad pats festivalis vieną dieną išsisems?
Tai skirtingi dalykai. Nemanau, kad išsikvėps šis šokio žanras. Vienos meno rūšys populiaresnės viename amžiuje, kitos - kitame, bet nė viena meno sritis dar visai nenunyko, nors buvo pranašautas, pavyzdžiui, tradicinio teatro išnykimas, kiti skelbė, kad nebeliks kino, jį pakeis televizija, knygas pakeis internetas. Niekas nepasitvirtino. Kol kas gyvuoja visi menai, todėl nemanau, kad šiuolaikinis šokis ims ir numirs. Tiesiog tęsiasi šokio istorija, ir tiek.
Kitas dalykas - šio konkretaus festivalio ateitis. Bet kuris festivalis - laikinas reiškinys. Tai tik projektas, galintis gimti, tęstis, plėtotis, kada nors - pasibaigti. Nebūdami patenkinti daugeliu aspektų, galvojame, kaip jis galėtų ir turėtų keistis. Kai prieš aštuonerius metus pradėjome organizuoti festivalį, Vilniuje nebuvo šiuolaikinio šokio sezono, beveik jokių šio meno reginių. Nebent kas antri metai pasirodydavo “Aura”. Todėl mes sumanėme festivalį, kurio metu, grubiai tariant, būtų pateikta viso sezono porcija. Kai Vilniuje atsiras scena, kurioje šiuolaikinis šokis turės savo poziciją, jis galės būti rodomas ištisus metus. Tada mes labai rimtai ir konceptualiai permąstysime festivalio trukmės, formos ir kitus klausimus, galbūt ir jo reikalingumą.
Ar garsiausios trupės kviečiamos tam, kad festivalis įgytų vardą ar kad žiūrovas būtų supažindintas su tuo, kas pasaulyje yra geriausia?
Be abejo, festivalio lygis kyla, jeigu jame dalyvauja žinomos trupės. Tačiau renginio vardas niekada nebuvo pats savaiminis tikslas. Mes tiesiog mėginame šokio profesionalus ir visuomenę supažindinti su pasauline šio šokio žanro įvairove, choreografų kūrybiniais ieškojimais. Vėl norėčiau šokį palyginti su kitais menais. Kažkodėl niekam nekyla klausimas, kodėl nuolat reikia versti naujas knygas, rodyti naujus, dabartiniais laikais sukurtus filmus. Mūsų visuomenė taip pat verta ir šiuolaikinio šokio. Todėl ieškome ir kviečiame skirtingas trupes, tarp jų ir pačias garsiausias. Ne dėl to, kad jos žymios, bet todėl, kad jos - geros, pateikiančios naujas idėjas ir darančios tai itin kokybiškai. Labai žinomų trupių, kurios šoka taip, kaip ir prieš 50-100 metų, mes nekviečiame. Ir be mūsų pakanka “chaltūrinančių”, gabenančių Rusijos ir Airijos tikras bei netikras trupes. Mes tiesiog nenorime tuo užsiimti.
Kokiais kriterijais parenkate festivaliui trupes?
Kompleksiškai: festivalio mozaika dėliojama ištisus metus. Kasmet norime pateikti įvairių formų, dydžių, žanrų, rūšių ir pan. spektrą. Pvz., jeigu pasirenkame baleto trupę iš vienos šalies, tai tokio profilio trupių nekviečiame iš kitų šalių. Jeigu vienais metais iš tos ar kitos šalies kviečiame didesnę trupę, tikėtina, kad kitąmet dairysimės monospektaklio. Meniniai ir ekonominiai kriterijai susipina.
Kuo festivalis praturtina mūsų kultūrinį gyvenimą?
Kadangi pats esu vienas šio festivalio rengėjų, nemanyčiau galįs imtis platesnių apibendrinimų. Tik galvoju, kad Lietuvoje turbūt nėra kito šaltinio gauti tokį kiekį šios srities meninės informacijos, pasisemti naujų idėjų, išvysti kokybiškų kūrinių. Juk išvykos į festivalius svetur kainuoja didelius pinigus. Antra vertus, mūsiškiai šiuolaikinio šokio kūrėjai turi progą plačiame kontekste pažvelgti į savo kūrinius. Manau, kad festivalis esmingai prisidėjo prie šiuolaikinio šokio publikos suformavimo Lietuvoje. Tikiu, kad jis daro įtaką šio ir netgi kitų menų plėtrai šalyje. Antai 1996 m. finansavome naujus lietuvių choreografų pastatymus ir tai, regis, Lietuvoje buvo pirmasis atvejis, kai nepriklausoma organizacija finansavo nepriklausomo choreografo ar režisieriaus kūrinius. Dabar tai jau gana įprasta, šiame procese susiformavo jau ne viena trupė.
Kas davė jums impulsą pradėti šį festivalį? Ar kopijavote Vakarus?
Menas nelabai pripažįsta valstybių sienas. Žinoma, šiuolaikinis šokis atsirado Vakaruose. Bet nežinau, ar tai kopijavimas. Pats buvau baleto šokėjas, rašiau apie jį. Bene pagrindinis impulsas imtis šiuolaikinio šokio buvo tas, kad man asmeniškai Lietuvos šokyje prieš dešimtmetį labai trūko įvairovės, stigo šokio gyvenimo visavertiškumo, o visiško šiuolaikinio šokio ignoravimo nebenorėčiau net prisiminti. Tik Kaune šis tas įvairesnio vyko. Menų vadybos prasme buvo gerų pavyzdžių (LIFE), kad tokią veiklą galima pradėti.
Maniau ir manau, kad Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, šokio menas turi būti įvairesnis, ne vien tik “Gulbių ežeras”, Vienos valsas ir folkloras. Norėjosi keisti nuobodoką ir pilkoką šokio horizontą Lietuvoje.
Kas jums padėjo lipdyti, modeliuoti festivalio koncepciją - Rytų ar Vakarų, ar abiejų kultūrų įtaka?
Pirmus kartus prieš dešimt metų savarankiškai išvažiavęs į stažuotes ar festivalius Vakarų kraštuose, patyriau tikrą kultūrinį šoką, nes pamačiau reiškinius, kurių iki tol neįsivaizdavau. Nustebau, kaip ir dabar nustemba baleto žmonės, pamatę šiuolaikinį šokį, kad galima kurti ir šokti kitaip. Todėl paprasčiausiai panorėjau, kad tuos išgyvenimus, kuriuos aš patyriau, pajustų ir mano kolegos.
Ar jau brėžiasi kito festivalio kontūrai?
Iš esmės dar ankstoka apie tai šnekėti, kadangi festivalio organizavimas pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas. Kaip ir po kiekvieno festivalio, taip ir po šio svarstome, ar mes apskritai rengsime kitą festivalį. Jeigu rengsime, ko gero, jis labai smarkiai keisis, nes dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis tokio masto festivalio jau nebeįmanoma surengti. Jeigu pajudės Menų spaustuvės statybos reikalai (o panašu, kad taip ir bus) - Vilniuje atsirastų tokiems nepriklausomiems renginiams skirta aikštelė, būtų galima lanksčiau planuoti spektaklius, susidarytų realesnės ir palankesnės finansinės sąlygos.
Kokią kultūros politiką norėtumėte matyti?
Apie kultūros politiką Lietuvoje būtų galima šnekėti daug, nors tai irgi nėra toks jau mielas užsiėmimas - ne paslaptis, kad kartkartėm savo nuomonę apie šią valstybės valdymo sritį pasakau ir, deja, esu pajutęs konkrečių labai nemalonių nuomonės reiškimo viešai pasekmių, kurios, panašu, turėjo įtakos ir šio festivalio biudžetui. Bet kokiu atveju - jei kalbėtume apie festivalius, tai norėtųsi, kad nors kartą būtų išnagrinėtos visus ar bent jau stambiausius festivalius rengiančių organizacijų situacijos, jų funkcionavimo logika, programų lygis ir originalumas, rengėjų veiklos efektyvumas. Juk tos organizacijos labai skirtingos - nuo biudžetinių, visus metus išlaikomų valstybės, disponuojančių valstybės išlaikomais pastatais, todėl paramą galinčių nukreipti tiktai į programą, iki nevyriausybinių, kurios gaunamą paramą būna priverstos naudoti visoms įmanomoms išlaidoms - ir ryšio apmokėjimui, ir valstybinių teatrų ar koncertų salių nuomai, ir pan. Labai norėtųsi, kad kada nors pagaliau atsirastų festivalių rėmimo politika, kuri vadovautųsi šių renginių padėties Lietuvoje analize, tikrais festivalių poreikiais, lėšų paieškos efektyvumu, pagaliau festivalių tikromis apimtimis, atitinkamomis proporcijomis tarp skirtingų menų ir reikalingumu visuomenei. Mes džiaugiamės, kad valstybė nuolat remia mūsų festivalį, tačiau turime pakankamai argumentų teigti, kad jo reikmės niekuomet nebuvo bent kiek akyliau išanalizuotos ir įvertintos. O kaimyninėse valstybėse, netgi toje pačioje mūsų politikų taip nemėgstamoje Estijoje, egzistuoja visai kitokia tokio lygio renginių politika, kitas požiūris - juk tokie renginiai prisideda prie valstybės įvaizdžio formavimo, turi ir ekonominį poveikį.
Kas yra tas variklis, kuris padeda, nepaisant visų sunkumų, kasmet rengti festivalius?
Galima prekiauti nafta arba valyti gatves. Kiekvienas renkasi savo profesiją. Mes renkamės šitą. Variklis yra tam tikras profesinis sąmoningumas. Kažkas turi atlikti šią funkciją. Nepriklausomai nuo to, kas vyksta politikoje, valdžios olimpe, nenorėtume būti priklausomi vien tik nuo valstybės vyrų ar moterų supratimo ar nesupratimo apie šią sritį ir visą nepriklausomų naujų organizacijų lauką.
Lietuviai choreografai apgailestavo, kad didžioji svečių iš kitų valstybių dalis atvyko jau po lietuvių šokėjų pasirodymų. Ar turėjo kažkas būti daroma, kad užsieniečiai pamatytų ne tik britų trupes, bet ir lietuvių?
Pirma, tai netiesa, nes dalis užsieniečių atvažiavo festivalio pradžioje. Kita vertus, to reikėtų klausti ne mūsų, bet dalyvavusių festivalyje ir jį stebėjusių. Mes informavome visus. Jeigu norime, kad lietuvių choreografais kažkas domėtųsi, turi būti kažkokia ekspansija, kryptinga politika, veikla. Egzistuoja tokia problema. Kad festivalis būtų didelis, reikia kviestis ir užsienio trupes, nes vien žiūrėti lietuvių niekas nevažiuos. Jeigu dalį finansavimo skirtume kviečiamųjų žurnalistų kaštų apmokėjimui, turėtume atsisakyti kažkokios programos dalies, festivalis būtų nebeįdomus. Šį galvosūkį nuolat tenka spręsti. Kita vertus, reikia suvokti, kad Lietuvos šiuolaikinis šokis dar nėra tokio lygio, kad jis domintų visą pasaulį.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Jūratė Terleckaitė
