Šis interviu yra žurnalisyės Lauros Šaulytės parengto interviu ciklo „Šiek tiek daugiau nei žurnalistika“ ketvirtoji dalis. Interviu ciklas supažindina su žmonėmis, kurie užsiima pilietine žurnalistika nebūdami profesionalūs žurnalistai - jie imasi pilietinių iniciatyvų, kuria blogus ir juose pateikia savo komentarus visuomenei aktualiomis temomis.
Pagal specialybę istorikas, dirbantis žurnalistu ir besidomintis moderniomis technologijomis 32 metų amžiaus Audrius Radzevičius rašo blogą ir seka pilietinės žurnalistikos internete sklaidą. Jis mano, kad tokią žurnalistiką lietuviai labiau imituoja nei kuria, nes Lietuvoje dar neįvyko lūžis, skatinantis žmones rašyti.
- Kodėl pradėjote rašyti blogą?
- Blogus pradėjau rašyti ne Lietuvoje, o gyvendamas Lenkijoje prieš 4 - 5 metus. Tuo metu tai buvo nauja mada, įgavusi pagreitį ir pasiekusi kritinę masę. Lenkijoje tuomet buvo apie 300 tūkstančių blogų. Iki Lietuvos ši blogų banga dar nėra atėjusi. Man buvo įdomu nuolat sėdint prie kompiuterio išbandyti kažką naujo, naujas technologijas. Pradėjau rašyti ir pajutau, kaip veikia ši sistema. Grįžęs į Lietuvą supratau, kad nebegaliu būti be šios kūrybos.
Lietuvoje prasidėjo blogų rašymo mada, bet tai dar nėra savaiminė, pilnavertė kūrybos forma. Užtenka paskaityti, ką apie blogus rašo žmonės, kurie nėra su jais susiję - tai „nesąmonių kratinys“ arba „eklektika, neturinti nieko bendro su kūryba“. Kad blogai įgytų tam tikrą statusą, jau žengiami pirmi žingsniai, bet ne daugiau.
- Kokia Jūsų blogo idėja?
- Sunku kalbėti apie blogą kaip apie idėją. Pradedant rašyti blogą man buvo svarbu pasidalinti mintimis su pažįstamais, kurie gyveno toli nuo manęs. Greičiau buvo motyvas, o ne idėja. Blogas nėra baigtinė forma, jį pavadinčiau autoriaus parsidavimu skaitytojų diktatūrai. Rašantis nesitiki, kad visas jo kūrinys bus perskaitytas nuo lentos iki lentos. Skaitytojas užeina vienai sekundei, pasižiūri ir pamiršta. Su tuo reikia susitaikyti. Kita vertus, iš blogo tu gauni tai, ko negali gauti iš popierinio teksto - skaitytojo reakciją, jo dalyvavimą kuriant tekstą. Man mokantis blogas buvo savotiška galimybė surasti informacijos. Blogas yra greičiau instrumentas nei baigtinis kūrinys.
- Blogas - tai kūryba ar informavimo priemonė?
- Blogas yra informacijos skleidimo metodas, paremtas šiuolaikinėmis technologijomis. Tai, kas bus jo turinyje, tik iš dalies priklauso nuo autoriaus, daugiausia - nuo skaitytojo. Kartais autorius laikosi distancijos ir nereaguoja į skaitytojų komentarus, o kartais blogas būna itin interaktyvus. Tai yra forma, neturinti savo turinio, kaip ir bet kuri kita technologija - jos negalima tapatinti su turiniu.
- Kaip blogas padeda sklisti pilietinei žurnalistikai?
- Blogas - pilietinės žurnalistikos įrankis. Dabar daug kalbama apie pilietinės žurnalistikos turinį, tačiau tai baigiasi tik gerais norais, nes nėra metodologijos, kuri būtų įdiegta į pilietinę žurnalistiką. Nei vienas leidėjas, nei vienas redaktorius neleis žurnalistams dirbti taip, kad leidinys neneštų pelno. Vienintelė forma, kuri gali taip išsilaikyti - tai interneto žiniasklaida. Žmonės, kuriuos vienija panašios idėjos, gali jungtis ir skleisti informaciją tokiu pačiu mastu, kaip tai daro tradicinė žiniasklaida. Žmogus, kuriantis kažką artimo pilietinės žurnalistikos ideologijai, lengviau suras bendraminčių būtent šioje terpėje. Reikia atrasti marketingo formas, reikalingas informacijai paskleisti.
Jeigu žiūrėtume į pilietinės žurnalistikos ir informacinių technologijų sąsajas teorine prasme, tai nebėra skirtumo tarp blogų ir pilietinės žurnalistikos - jie jau integruoti vienas į kitą. Viskas, kas susiję su pilietine žurnalistika, pradeda veikti internete.
- Tuomet blogeriai - pilietiniai žurnalistai?
- Tikrai ne visi. Tuos, kuriems svarbios visuomeninės temos, galima pavadinti tokiais žurnalistais. Lietuvoje tokių žmonių yra mažai. Jeigu pažvelgtume į Baltarusiją, matytume labai plačią terpę. Ten blogai bene vienintelis informacijos šaltinis, jos nerasi niekur kitur.
Popierinių pilietinės žurnalistikos pavyzdžių Lietuvoje aš randu daug mažiau nei internetinės. Vienas iš pirmųjų pavyzdžių Lietuvoje - donorystės idėja, sklidusi per blogus. Taip pat kritikuojami naujienų portalai, taisomos jų klaidos. Naujesnis pavyzdys - solidarumo su Baltarusija idėja, kuri prabėgo per blogus, tiesa, daugiau per baltarusiškus nei per lietuviškus. Taip pat aktualios parašų rinkimo akcijos: statybos Verkiuose, Lietuvos kino teatro klausimas. Visa tai nuvilnija per blogus, atsiranda keli straipsniai, susiję su ta problematika. Tą daro ne vienas žmogus, o visa bendruomenė, todėl sunku įvardinti pilietinės žurnalistikos blogus. Tai greičiau terpė jai sklisti, nes internete problemą aptikti lengviau, ji greičiau sklinda.
Kartais pilietinė žurnalistika simuliuojama. Pilietinė žurnalistika, kuri per daug kalba apie pilietinę žurnalistiką, atrodo netikra. Kai atsiranda problema, kurią reikia analizuoti, kai atsiranda reakcija, kurią reikia iššaukti, tada gimsta ir pilietiškumas. Nereikia dirbtinai sėdėti ir laukti, kada atsiras tikslas, reakcija ir imituoti pilietinę žurnalistiką.
Jaunesni žurnalistai galėtų burti grupę žmonių, kurie rašytų įdomiomis temomis. Tai nieko nekainuoja. Taip gimtų autorinis portalas iš kurio būtų galima daryti verslą tuo pačiu užsiimant pilietine profesionalia žurnalistika. Profesionalios internetinės žurnalistikos terpė Lietuvoje nėra išnaudota.
- Kokie interneto privalumai žurnalistikai?
- Dalyvavimo jausmas. Žiniasklaida internete itin išnaudoja šį privalumą. Pirmas pavyzdys buvo „white banner“ (baltas reklaminis skydelis), kuris būdavo matomas bloguose - balta juostelė su užrašu „Make poverty history“ („Paverskite skurdą istorija”). Tai buvo pirmoji socialinė iniciatyva, išplatinta vienu metu šimtuose tūkstančių blogų. Taip buvo parodyta, kaip galima skleisti idėją ir informaciją panaudojant dalyvavimo pojūtį. Žmogus niekuo neprisidėdamas ne tik perima informaciją, bet ir dalyvauja jos skleidime.
Žurnalistinės blogo formos nesunkiai konsoliduojasi tarpusavyje. Individualūs projektai tampa kolektyviniais. Rašantys žmonės jungiasi. Dažniausiai iškylanti problema internete - jeigu atsiranda projektas, paremtas idėja, jis dažniausiai numiršta po kelių mėnesių. Bet jeigu jis remiasi metodologija - žmonėmis, dirbančiais panašiai - jis virsta kolektyviniu.
- Kodėl tuomet Lietuvoje nėra bendrų blogerių žiniasklaidos projektų?
- Turbūt todėl, kad jų dar nereikia. Žmonės, turintys ką pasakyti, nemėgsta dalyvauti interneto projektuose. Kūrėjai yra egoistai ir jie nenori pasiduoti skaitytojo savivalei, todėl tų projektų Lietuvoje tiek mažai. Bandžiau surasti bent vieno Nobelio premijos laureato blogą ar kitų žmonių, kurių minčių mielai klausausi. Nepavyko.
Ši problema nėra susijusi su technologiniu išprusimu, Lietuvoje žmonės moka naudotis informacinėmis technologijomis. Paprasčiausiai jiems ši sfera svetima. Manau, kad su laiku atsiras ir projektų, ir žinomų žmonių blogų. Kol kas Lietuvoje žiniasklaida yra nusitaikiusi į bendrą vidurkį, taigi greitai turėtų atsirasti būtinybė kurti savas kultūrines ar informacines nišas internete, nes nei televizija, nei mūsų laikraščiai tuo neužsiims.
Pirmasis pavyzdys, kai informacinės technologijos suvaidino pagrindinį vaidmenį, buvo Niujorko teroro aktai. Už valandos laiko po įvykio buvo sukurtas tinklalapis, kuriame žmonės skelbė galimas aukas, o išėję iš pastatų registravosi, kad yra gyvi. Tuomet nebuvo galima niekam paskambinti, liko tik viena viltis - internetas. Vakare suvedus statistiką buvo manoma, kad bus apie 7 tūkstančius aukų, kai Niujorko meras kalbėjo apie 30 tūkstančių.
Matome, kaip greitai galima sukurti projektą ir kaip greitai atsiranda socialinis poreikis jam. Tai pavyzdinis informacinės visuomenės modelis, kuris realiai veikia.
- Kokius blogus skaitote?
- Vis dar gyvenu lenkiškoje terpėje ir skaitau jų blogus kultūrologine, pilietinės žurnalistikos tematika. Lietuvoje aš dažniausiai perverčiu tik blogų antraštes, nes mūsų blogai serga kopijavimo liga. Jie dažnai atkartoja informaciją, kuri jau buvo paskleista kitur. Užtenka perskaityti antraštes, kad žinotum, ką skaito žmonės, bet bloguose nėra nieko naujo.
- Kaip vertinate politikų blogus?
- Manau, kad jie tik simuliuoja blogus. Apie bene vienintelį politiko blogą www.zuokas.lt jau ir taip daug prišnekėta, bet aš manau, kad tai nėra blogas. Tai nėra vieno žmogaus kuriamas dienoraštis. Blogo autorius pirmiausia yra aktyvus skaitytojas, kuris analizuoja ir interpretuoja informaciją, kuri jį pasiekia. A. Zuoko blogas pakabintas ore, jame nėra nei vienos įdomios nuorodos. Jis tiesiog generuoja mintis, bet... grafomanas irgi generuoja mintis.
Lietuvoje dažnai būna taip, kad atsiradus naujovei, ji imama simuliuoti. Tai ne kūrimas, o metodo atkartojimas, nesuprantant, kam to reikia, tik norint priraukti žmones. Galbūt ryšių su visuomene specialistai pasakė, kad blogas yra pigus būdas pritraukti žmonių, tai politikai ir imasi jų.
- Kokia teminių blogų padėtis Lietuvoje?
- Teminių blogų mažoka. Dalis įdomių projektų lieka nepastebėti, nes žiniasklaidos marketingo priemonės Lietuvoje nėra išvystytos - žmonės nemoka pritraukti auditorijos. Įdomūs blogai atrandami tik per nuorodas, per asmeninius kontaktus. Nepastebima lieka „underground“ muzikos publika, kuri turi įdomių minčių ir jas skelbia internete. Tie žmonės, kaip pasakytų rusai yra „plačiai žinomi siauruose sluoksniuose“. Nors man toks nežinomumas yra malonesnis už marketinginį blogo vardo naudojimą.
- Kodėl jų nėra?
- Tam, kad žmogus pradėtų kurti, jame turi kažkas apsiversti. Matyt Lietuvoje to kažko yra labai mažai. Mums užtenka energijos imituoti, simuliuoti, kurti pseudoblogus, bet pasižiūrėjus iš arčiau, randi tuštybę. Trūksta svetimos informacijos kūrybiško panaudojimo. Matyt, čia visos visuomenės problema.
- Ar blogeriai gali pasiekti konkrečių rezultatų?
- Galbūt ir gali sukelti kokį neesminį pokytį, bet ar laimėtų blogeriai viešuosius pirkimus, abejoju. Prieš rinkimus suorganizavus akciją, ji būtų kūrybiškai panaudota viešuosiuose ryšiuose. Žemėlapis padeda keliauti aplink pasaulį, bet vien su juo nepakeliausi - tas pats ir su blogais. Tai tėra pagalbinė priemonė rezultatams siekti. Be blogo reikia smegenų, komandos, skaitytojų. Galima sugalvoti šaunią idėją, bet jeigu ji neaktuali daugumai žmonių, ji liks neįgyvendinta.
- Blogai populiarėja. Kaip jie gali paveikti tradicinę Lietuvos interneto žiniasklaidą?
- Jie gali tik ją papildyti. Žinoma, yra keliama fundamentali mintis, kad blogai yra vienintelė tikra žiniasklaida, nes jie vieninteliai nepriklausomi. Bet yra problema - kai per daug nepriklausomybės, dažnai tai pavirsta nepriklausomybe nuo sveiko proto. Tradicinė žiniasklaida yra būtina - ji palaiko nuosaikumą, tradicijas. Bet ją papildyti visuomet galima, ką ir daro informacinės technologijos.
Žiniasklaida naudojasi blogų populiarumu, jie dabar tarsi madingas priedas prie interneto naujienų portalų. Taip pat tradicinė žiniasklaida juose atrado pigų informacijos šaltinį. Blogo autoriui užtenka to, kad jis yra paminėtas, o panaudojama informacija dažnai būna paruošta profesionaliai ir įdomiai - tokios net žurnalistai nepateikia.
- Kokia blogų nauda žmonėms?
- Tam tikrose sferose be blogų būtų sunku išsiversti, ypač informacinėje terpėje. Tiesa, žurnalistai dar gali be jų dirbti. Jeigu žlugs internetas, žurnalistika dar liks. Blogai padeda atrinkti informaciją, kuri yra aktuali. Dirbu žurnalistinį darbą, taigi bloguose sužinau, kas yra aktualu žmonėms, kuo jie domisi. Atsirinkus dominančią sferą ir numetus informacinį triukšmą, galima sužinoti daug naudingų dalykų.
- Kaip žmonėms atsirinkti, kokia informacija yra vertinga?
- Informacija visuomet yra subjektyvi. Mes ją skaitome, nes ji yra subjektyvi. Jeigu laikraštis parašytų „dukart du yra keturi“, niekam nebūtų įdomu. Tereikia mokėti atsirinkti - reikia galvoti, tikrinti šaltinius. Kad nepasiklystų blogų terpėje, žmogus turi turėti bent jau minimalių žurnalistinių įgūdžių. Reikia žiūrėti, ką apie tą patį įvykį rašo kiti, kaip komentuojama. Niekur negalima visiškai pasitikėti pateikiama informacija, ją reikia apdoroti. Bet jeigu perskaitai dezinformaciją ir į ją nekreipi dėmesio, ji nekenkia.
- Ar blogams užtenka profesionalumo?
- Labai trūksta. Galima atvirkščiai apversti šį teiginį - profesionalumo sunku surasti, taigi tenka nuleisti kartelę į apačią. Lietuvoje žmonės sunkiai paaiškina tai, ką galvoja, jie nemoka rašyti ir įdomiai pateikti informacijos.
