Vokietijoje jau ne vieni metai verda diskusijos, kaip geriau integruoti į visuomenę imigrantus iš Rusijos, Turkijos, kitų šalių, kaip juos greičiau ir geriau išmokyti vokiečių kalbos, pripratinti prie vakarietiško gyvenimo būdo. Tačiau pastaruoju metu iškilo kita, turbūt dar opesnė problema: pačių vokiečių „turkėjimas“.
Kanak Sprak – būtent taip vadinama tarp jaunimo vis labiau plintanti kalba, – gimė praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje, į Vokietiją atvykus pirmiesiems imigrantams iš Turkijos. Imigrantai vokiškai kalbėjo su milžinišku akcentu, vadovaudamiesi turkų gramatikos taisyklėmis, neretai įpainiodami ir vieną kitą turkišką žodį. Tuomet tai buvo aiškinama gramatinės vokiečių kalbos nemokėjimu, kartu nebuvo abejojama, kad turkams labiau integravusis į visuomenę ši problema išnyks, imigrantų vaikai kalbės taisyklinga vokiečių kalba. Bet tikrovė pasirodė visiškai kitokia. Tiek antros, tiek trečios imigrantų kartos atstovai ir toliau vartoja ne bendrinę vokiečių kalbą, o tą patį etnolektą – turkų bendruomenės sukurtą savą kalbos „versiją“. Tai jau nebe pirmus metus kelia didelį susirūpinimą Vokietijos politikams, švietimo sistemos darbuotojams. Ieškoma vis naujų būdų, kaip pasiekti pilnesnę šios tautinės grupės integraciją į visuomenę, kaip paskatinti imigrantų vaikus mokytis taisyklingos vokiečių kalbos.
Tačiau pastaraisiais metais išryškėjo dar vienas fenomenas: Kanak Sprak pradėta vartoti ir vokiečių jaunimo. Vis daugiau etniškai „grynų“ vokiečių tiek gatvėje, tiek mokykloje savo mintis reiškia ta pačia kalba, kokia prieš tai kalbėjo tik jų bendraamžiai iš imigrantų šeimų. Štai dabar ir patys vokiečiai išleidžia artikelius, įvardžius, prielinksnius, keičia sakinio struktūrą, vartoja turkiškus žodžius ir net kalba su tai tautinei grupei būdingu akcentu. Šis reiškinys ypač aktualus didmiesčių neturtingesniuose rajonuose, kur imigrantų kultūrinė įtaka visuomenei itin jaučiama. Pastebima, kad vis daugiau vokiečių jaunuolių tiesiog nemoka pasakyti taisyklinga vokiečių kalba, vienintelė jų mokama kalba yra Kanak Sprak. Taip pat vis daugiau jų išmoksta ir turkų kalbą, kuri dažnai yra bendravimo kalba tokiuose rajonuose.
Kanak Sprak jau tapo kelių studijų, mokslinių tyrimų objektu. Antai Miunsterio universiteto atliktoje studijoje nagrinėjama, kaip šis anksčiau tik imigrantams iš Turkijos būdingas etnolektas išsivystė į didelės vokiečių jaunimo dalies bendravimo kalbą. Studijoje išryškinami trys pagrindiniai žargono vystymosi etapai. Pirmajame etape tai buvusi kalba, kuria savo mintis reiškę tik turkai imigrantai; taip vykę greičiausiai dėl bendrinės kalbos nemokėjimo. Antrasis etapas buvęs šios kalbos išpopuliarinimas žiniasklaidoje. Šis žargonas tapęs įvairių humoro laidų herojų bendravimo kalba, jis buvęs ne tik populiarinamas, o ir vystomas, įgijęs naujų elementų. Trečiasis etapas buvęs šio žargono deetnizavimas: iš turkų imigrantų bendruomenei būdingos kalbos jis virtęs sociolektu – tam tikros socialinės grupės bendravimo kalba, nepriklausoma nuo tautybės.
Įvardijamos įvairios galimos Kanak Sprak deetnizavimo priežastys. Tai galėjusi būti žiniasklaidos įtaka, tačiau pastebima, kad perėjimas nuo pirmojo iki trečiojo žargono vystymosi etapo dažnai vyko tiesiogiai: vokiečiai jaunuoliai šią kalbą perėmė ne iš televizijos laidų herojų, o iš savo bendraamžių turkų. Kodėl ji jiems buvo tokia patraukli? Į tai taip pat sunku atsakyti. Pabrėžiamos naujos subkultūros, panašios į Amerikos juodaodžių getą, kūrimosi užuomazgos. Imigrantų kultūra, anksčiau buvusi neapykantos ar bent pajuokų objektas, dabar jaunimui tampa patraukli kaip atsvara nuobodžiai tėvų kultūrai. Neturtinguose didmiesčių rajonuose, nors ir nesiejama su jokiomis ideologinėmis ar politinėmis idėjomis, ji tampa pasipriešinimo sistemai kultūra. Todėl ne tik lingvistams ir švietimo darbuotojams siaubą keliantis vokiečių, turkų ir anglų kalbų bei vietinės tarmės mišinys, koks yra Kanak Sprak, o ir turkų kalba vis labiau plinta tarp jaunimo. Štai ir pats žodis Kanake, kadaise buvęs rasistinis, paniekinamas turko apibūdinimas, dabar nebetenka savo neigiamos prasmės, šiuo metu dažniau taip vadinami naujosios jaunimo subkultūros nariai.
Kad ir kokios būtų jos priežastys, ši problema visuomenei kelia gilų susirūpinimą. Baiminasi, kad tai, ką vieni vadina jaunimo maištu, kiti – kalbine kolonizacija, netaptų visuomenės skilimo priežastimi į labiau išsilavinusią, bendrine vokiečių kalba kalbančią ir skurdesnę, prasčiau išsilavinusią Kanak Sprak kalbėtojų dalį.
Prieš porą savaičių vienas Vokietijos politikas pasiūlė sukurti turkišką Vokietijos himno versiją. Taip Vokietijoje gyvenantys turkai galėtų jį giedoti, nė nesivargindami išmokti jo tekstą originalo kalba. Šis pasiūlymas sukėlė daugumos politikų pasipiktinimą, buvo atmestas kaip žeidžiantis vokiečių tautinius jausmus. Tačiau, kas žino, – galbūt po keliolikos metų jau ir patys vokiečiai savo šalies himną giedos nebe „originalo kalba“...
Trumpas žodynėlis:
lentele
Audrius Makauskas, Vasario 16-osios gimnazijos abiturientas, Hiutenfeldas
