Kodėl pasaulyje per pastaruosius du dešimtmečius vis labiau įsigali laukinis kapitalizmas? Procesai Rytų Europoje ir Lietuvoje verčia kelti klausimą: ar žmonės čia yra iš tikrųjų tokie “grobuoniški”, kad jiems taip patinka daug ką paminantis liberalus, tiksliau - libertarus, kapitalizmas?
O gal yra kokie bendresni dėsningumai - juk visoje Rytų Europoje liberalizmas pasiekė savo apogėjų. Tiesa, vienur, - kaip Čekijoje, Vengrijoje ir Slovėnijoje, - jis pasižymi civilizuotesnėmis formomis, kitur - Rusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, - jis įgauna atgrasų ir atstumiantį pavidalą.
Šis pastebėjimas daug ką iš esmės ir paaiškina, nes, mano nuomone, tos Rytų Europos šalys, kurios iki 1990 metų turėjo daugiau kapitalistinių elementų, dabartiniu metu išsaugo labiau socialiai angažuotą santvarką ir nėra tiek “vulgariai kapitalistiškos” kaip ne Europos Sąjungos narės.
Drįstu teigti, kad laukinis kapitalizmas Rytų Europoje ir Lietuvoje susiformavo dėl to, kad čia dabartinių trisdešimtmečių-penkiasdešimtmečių kartos buvo be galo pasiilgusios kapitalizmo su visomis jo ryškiomis spalvomis ir labai jau pabodo gyventi perdėm lygiaviniame ir pilkame pasaulėlyje. Tačiau kaip buvo mestasi į kitą kraštutinumą!
Komunistinis socializmas buvo tiek visiems įgrisęs, kad kai tik pasitaikė tam palanki proga, buvo strimgalviais nulėkta pasitikti dabar jau “kapitalistinės aušros”. O kur dar kapitalistiniai “spalvoti vakarai”. Todėl galima daryti išvadą, kad Rytų Europos piliečiai patys tik iš dalies yra kalti dėl tokios nehumaniškos savo sukurtos santvarkos. Toks kraštutinis liberalizmas (tiksliau - libertarizmas) galėjo atsirasti tik po 50 ar daugiau komunistinio valdymo metų.
Vulgariam, socialinės pilietybės teises paminančiam kapitalizmui Rytų Europoje susidarė ir palankios tarptautinės sąlygos - dėl globalizacijos ir dėl atitinkamų procesų Šiaurės Amerikoje bei Rytų Azijoje. Šiaurės Amerika po sovietų bloko žlugimo nebejautė spaudimo vystytis labiau socialiniu keliu ir pasauliui rodė beatodairišką konkurenciją, pinigų bei jaunystės kultą. Daugelis Rytų Azijos šalių taip pat “persiėmė” kraštutinio liberalizmo idėjomis ir praktika. Visoje Rytų Azijoje atsirado tik viena labiau socialiai orientuota ekonomika Singapūre, kitos šalys faktiškai pasirinko tą patį amerikoniškąjį vystymosi kelią.
Tiesa, pastarųjų metų socialinės apsaugos reformos Rytų Azijos šalyse teikia vilčių dėl humaniškesnės santvarkos sukūrimo, tačiau netikėtai sumažėjus ekonominio augimo tempams (tai jau yra buvę) tokių vilčių gali tekti atsisakyti.
Šiaip ar taip, iš visos šios globalizacijos atakos trimis frontais - Rytų Europoje, Amerikoje ir Rytų Azijoje - labiausiai nukentėjęs regionas yra žemyninė Vakarų Europa (be D. Britanijos ir Airijos), kuri visą XX amžių ryškiai išsiskyrė stipriu socialiniu pagrindu ir išplėtotomis socialinės gerovės sistemomis. Dabar joms yra iškilęs didelis pavojus, nes, norėdama išlikti šiame nehumaniškame pasaulyje, Vakarų Europa yra priversta atsisakyti dalies savo humaniškumo. Vieninteliai skandinavai sugeba išlaikyti savo išvystytas socialinės apsaugos sistemas kartu išsaugodami pakankamai spartų ekonominį augimą. Europos Sąjungos ramsčiai Vokietija ir Prancūzija su globalizacijos primestais iššūkiais nebesugeba susidoroti. Jos, kaip ir kitos žemyninės Europos šalys, prieš daugelio savo gyventojų norą yra stumiamos į “sunkaus darbo aštrioje konkurencinėje kovoje” sąlygas ir yra priverstos siaurinti bei mažinti įvairias socialines programas.
Faktiškai likęs pasaulis socialiniu požiūriu iš Vakarų Europos be jokios širdgėlos reikalauja pokyčių. Ji nebeturi kito pasirinkimo. Manau, skaitytojas sutiktų, jeigu žemyninės Vakarų Europos ekonominis augimas būtų siekęs tik 1-2 proc. per metus, jai nebūtų didelių sunkumų atsiliepti į gyventojų senėjimo tendenciją dar labiau padidinant pajamų perskirstymą. Bet to jai niekas neleido padaryti. Pasirodė, kad likęs pasaulis nori mažiau socialinio saugumo. Vertindamas privačių pensijų fondų sukūrimą Lietuvoje, taikliai pažymėjęs yra Romas Lazutka: jeigu Rytų Europos gyventojai nori susimažinti savo socialinį saugumą ir to saugumo jiems yra per daug, tai yra jų valia tai padaryti. Esmė ta, kad Rytų Europa kartu su Amerika ir Rytų Azija netiesiogiai dalyvauja Vakarų Europos socialiniame “demontavime”.
Lietuva čia įneša taip pat savo “svarų indėlį”. Ir tai yra toks atsakas ir padėka Vakarų Europai, kad ši Lietuvą priėmė į Europos Sąjungą. Paskutiniai Baltijos šalių atsakymai dėl mažų pelno mokesčių tarifų visiškai patvirtina tą faktą, kad socialinės apsaugos požiūriu Lietuvos elitas Vakarų Europai didelio dėkingumo tikrai nejaučia. Kai kam Lietuvoje didesnis socialinis angažuotumas labai jau trukdytų gyventi. Bet kažin ar daugumai rinkėjų?
