Kiekgi rungtynių prireiks “Žalgiriui”, kad įveiktų “Union Olimpija”? Ir kiek slovėnų komanda turės nusilpti, kad pralaimėtų kauniečiams? Pas juos nuolat keičiasi žaidėjai, prie ekipos vairo jau seniai nestovi Zmago Sagadinas, tačiau ir tokiomis sąlygomis “Union Olimpija” žaidžia disciplinuotą krepšinį, kuris “Žalgiriui” neįkandamas. Šįkart pralaimėta 78:83.
Rezultatas neatspindi rungtynių eigos. Nepaisant kelių “Žalgirio” mėginimų spurtuoti, tai nebuvo lygiaverčių varžovų kova. Kauniečiai gali pasiguosti, kad jie praktiškai likę šešiese. Nes nė vienas iš vakarykščių dublerių dar nėra pasiruošęs rimtai padėti komandai, įskaitant ir Martyną Andriuškevičių.
Tačiau ir slovėnai sužaidė visas rungtynes septyniese ir tai jiems nesutrukdė laimėti. Svarbu ne tik turimas žaidėjų pasirinkimas, bet ir jų panaudojimas. “Žalgiryje” pernelyg didelė atsakomybė teko Robertui Packui. Jis labai daug laikė kamuolį savo rankose, dažnai ėmėsi iniciatyvos ir darė tai anaiptol ne visada sėkmingai. Visa bėda, kad pasirinkimo dabartinėje situacijoje kaip ir nėra. R. Packas turi imtis iniciatyvos. Komanda visada labai priklausoma nuo įžaidėjo. O dabar, likus šešiese, priklausomybė dar labiau išaugo.
Vienu labai rimtu ginklu “Žalgiris” pasinaudojo prastai. Neišnaudotos Tanokos Beardo galimybės. Atrodo, vidurio puolėjas yra puikios formos ir sugebėjo tapti antrojo Eurolygos turo naudingiausiu žaidėju, bet žaidimas nesisuka apie jį. “Union Olimpija” tikrai neturi lygiaverčio varžovo “Žalgirio” amerikiečiui, todėl T. Beardui turėjo būti skirta daugiau kamuolių.
Iš dalies sustabdyti kauniečių vidurio puolėją padėjo zoninė slovėnų gynyba. Antrojo kėlinio pradžioje ji apskritai supančiojo “Žalgirio” puolimą. Ilgai ir lėtai kamuolį įžaidinėdavę kauniečiai ją įveikdavo nebent individualiomis pastangomis. Būtent zoninės gynybos dėka “Union Olimpija” didele dalimi nulėmė rungtynių baigtį, padidindama skirtumą iki 33:17. Žalgiriečiai irgi mėgino gintis zona, tačiau tai nedavė laukiamų rezultatų. Slovėnų gynybos jėgą liudija ir faktas, kad kauniečiams pavykdavo priartėti daugiausiai kontratakuojant. Poziciniame žaidime svečiai buvo pranašesni.
“Union Olimpija” puikiai išnaudojo individualias žaidėjų galimybes. Žvaigždžių jie neturi, tačiau mokančių žaisti vienam prieš vieną krepšininkų ekipoje užtenka. Potencialo išnaudojimo pavyzdys - Vladimiras Boisa. Kol “Žalgiris” pradžioje rungtyniavo lengvu penketu, jis puikiai žaidė po krepšiu. Pasirodžius aikštėje Pauliui Jankūnui, gruzinas atsitraukė ir atakavo iš toliau. Taip pat žaidžiant vienam prieš vieną kauniečiai nesustabdė Marino Bazdaričiaus ir Sašos Ozbolto.
Atrodo, kauniečiai nelabai pastebėjo skirtumą tarp Atėnų AEK ir “Union Olimpija”. Prieš savaitę jie leido graikams daug atakuoti iš toli ir šie dažniausiai nepataikydavo. Kažkodėl slovėnams tai irgi leista, nors treneriai turėjo žinoti, kad bet kuris jų krepšininkas pataiko tritaškius. Tai verčia prisiminti praeitą sezoną, kai “Žalgiris” irgi prastai gynėsi nuo tolimų metimų.
Po savaitės laukia kelionė į Barseloną. Optimizmo bangos ji nesukelia. Net stipriausios sudėties “Žalgiriui” tai būtų didelis išbandymas, o dabar pergalė prilygtų stebuklui. Belieka laukti traumuotųjų sugrįžimo ir rungtynių su silpnesniais varžovais.
