Balandžio 24 - gegužės 4 d. Kaune vyksta projektas "Art Propaganda", kuris suteikia galimybę padiskutuoti apie šiuolaikinio meno sąveiką su miesto erdve, kuri visada buvo problemiška. Taip, kaip problematiškas gali būti susidūrimas su tuo, kas gali ne tik žavėti, bet ir erzinti. Ne tik traukti, bet ir atstumti. Supurtyti. Išprievartauti.
Taip, tai miestas. Ir mieste vykdomi veiksmai. Įvykis kaip meno kūrinys. Miestas kaip privatizuojama erdvė. Paminklas kaip priverstinės atminties forma. Visa tai ir dar daugiau.
Vieša miesto erdvė gali būti suvokta kaip bet kokia vieta, kuri nėra visiškai privati. Galima klausti: kas tada yra viešas menas? Viešas menas ar menas viešose vietose? Ar kūrinys paimtas iš kokios privačios galerijos ar studijos ir įstatytas į viešą erdvę ar į viešą pastatą jau yra viešas? Koks turėtų būti viešo meno turinys? Ar viešas menas yra tarsi tam tikra socialinio darbo rūšis, prisidedanti prie bendruomenės gerovės? Kai kurie tyrinėtojai siūlo kalbėti ne apie viešą ar privatų meną, bet apie urbanistinį meną. Tada viešumo ir privatumo problematika lyg ir išnyksta. Bet kas turi daryti sprendimus dėl šito urbanistinio meno? Mes, “publika”, viešumos dalyviai, ar tie, kurie tą meną kuria ar jį administruoja? Koks urbanistinis menas yra mums reikalingas?
Įsivaizduokite. Apsipirkimų centro apatinių drabužių virtinoje aptukę, pilvoti, nukarę moterų torsai aprengti ištaigingais apatiniais. Tai Patricia Prociv instaliacija “Body as Text” (“Kūnas kaip tekstas”), išstatytas viename iš nedidelių Australijos miestelių. Šis kūrinys sukėlė skandalą, parduotuvės lankytojos, t.y. publika, pareikalavo pašalinti skulptūras. Protestuojančios moterys nenorėjo meno ne meno erdvėje. Kaip vartotojos jos pasinaudojo savo teise šitokį meną išstumti iš savo erdvės. Kartu jos apgynė apsipirkimo centrą kaip savo kultūrinę teritoriją, kaip nekvestionuojamo vartojimo vietą.
Menas mieste. Mūsų miestas. Mūsų miestai - keisti dariniai. Kalbant apie miestą Lietuvoje, dažnai primirštama, kad miestas yra ne tik gyvenamoji erdvė; jį apibrėžia skirtingos grupės, interesai, kovos, pagaliau skirtingos atmintys. Kaip urbanistikos analitikas Raymondas Ledrut yra pažymėjęs: “Miestas nėra objektas, kurį sukuria tam tikra grupė, kad jį parduotų ar net leistų kitiems juo naudotis. Miestas yra aplinka, formuojama sąveikaujant ir integruojantis skirtingoms praktikoms”.
Šiuolaikinėje kapitalistinėse visuomenėse miesto erdvės vis labiau privatizuojamos. Nebeaišku, kur prasideda privati ir kur baigiasi vieša erdvė. Ar vieša erdvė yra erdvė, prieinama publikai, mūsų grupinei ar individualiai veiklai? Ar priklausantys privačiai bendrovei apsipirkimo centrai yra viešos erdvės? Tikriausiai tik sąlygiškai, nes jose mes esame valdomi savininkų, apsaugininkų, pardavėjų valios. Tie, kurie tose erdvėse nepageidaujami (sakykim, prostitutės ar benamiai), bus lengvai iš ten pašalinti. Vis daugiau erdvių, kurios kontroliuojamos privačiai. Galbūt iš viso nėra besąlygiškai viešos erdvės.
Vieša erdvė dažnai privatinama ir privatizuojama. Kaip teigia vokiečių tyrinėtojai Alexanderis Kluge ir Oskaras Negtas, šiuolaikinė viešoji erdvė vis labiau tampa pseudovieša, kuri yra privati nuosavybė, lemiama pelno motyvų ir apibūdinama tuo, kad visi kasdienio gyvenimo aspektai transformuojami į gamybos objektus. Tokioje viešoje erdvėje publika tėra tik vartotojų ir žiūrovų (o ne dalyvių?!) masė. Vartotojai išstumia juos šokiruojančius apdribusių moterų kūnus. Pamėlusias akis. “Victoria Secret” apatiniai tikrai netinka šitokiam menui. Paprasčiausias teiginys “Menui sava vieta; menas turi savo teritoriją” dažniausiai viską ir sustato į savo vietas. Menas turi savo teritoriją, teigia protestuotojai. Telieka jis ten. Ten liksime ir mes, kuriems toks menas reikalingas.
O gal mums reikalingas tas begalinis skaičius herojų, įkūnytų skulptūroje, reiškiančių ir išreiškiančių tautos galią ir drąsą, laimėjimus ir skausmingus, tačiau herojiškus pralaimėjimus? Miesto vaizdinys, kuriame patogų gyvenimą pagražina didingos istorijos nuolaužos? Iš tiesų mūsų miesto erdvės užpildytos praeities ir dabarties kultūrų fragmentų - romantiškų ir herojiškų praeities prisiminimų atšvaitų. Žiūrėdami į šiuos atšvaitus, galėtume klausti: kokių viešų erdvių mūsų miestuose daugiau - tų, kurios pilnos atminties formų, kurios mums artimos ir apie daug ką primena? Ar tokių, kurios mums svetimos ir kurios mums nieko nereiškia? Ar mūsų miestuose viešos erdvės yra kuriamos atsiliepiant į kieno nors socialines ar kultūrines reikmes? Ir jei taip, į kieno? Valdovų rūmai. Gedimino prospektas. Reklamų stendai. Kieno balsai, žinojimas, kultūra ir požiūrio taškas yra perduodamas per šių viešų erdvių formas ir formavimą? Kieno atminties formos ir formulės ten įkalbinamos?
Ne mano. Gal jūsų? Miesto valdžios dažniausiai siekia taip organizuoti viešą erdvę, kad ji tarnautų vienam tikslui - būti tinkama vieta gyventi. Valdžios nuomone, tai vienas iš esminių žmogaus gyvenimo tikslų. Tapti miegamųjų rajonų skruzdėlynu. Yra daugybė pavyzdžių ir pasaulyje, ir Lietuvoje, kai pastatai, erdvės, net ištisi miestai yra visiškai svetimi žmonėms, kurie juose gyvena ar turėtų gyventi. Tačiau miestas nėra tik miegamųjų rajonų skruzdėlynas, tik erdvė, kurioje žmogus gali patogiai gyventi. Miesto erdvės - konfliktų, nesusikalbėjimo, dominavimo vietos. Kiekviena miesto erdvė arba įgalina, arba ištrina. Primena arba užmiršta. Įtraukia arba išmeta.
Vėl įsivaizduokime: Jei oficialiai kuruojamas ir finansuojamas menas pasiduoda jau įtvirtintai miesto tvarkos vizijai, laisvai besiplėtojantis viešas menas turėtų žvelgti į miestą kaip kultūros kritikas. Tai reikštų, kad viešas menas gali “pasisavinti” miestą, represuojantį prieštaravimus, kaip priemonę, padedančią tuos prieštaravimus atverti. Priešindamas užmarščiai, sustingimui ir heroizmui, viešas menas galėtų mesti iššūkį miesto erdvių ir pačių meno objektų neutralumui. Apibūdinamas konkrečią socialinę realybę, pridengtą ir “primirštą” dominuojančių miesto erdvių, toks menas nubrėžtų pasipriešinimo toms erdvėms sąvokas ir numatytų, kaip išlaisvinti tai, ką Henri Lefebvre’as yra pavadinęs “skirtumų erdve”. “Braukdami miestą ir jo erdves prieš plauką, Walterio Benjamino žodžiais tariant, mes galėtume atverti juos kaip prieštaravimų, skirtumų, benamystės, kančios ir malonumo dokumentus.
Pasak viešo meno tyrinėtojos Rosalyn Deutsche, reiktų atmesti viešo meno kaip dekoracijos suvokimą, kadangi menininkai ne tik įdeda objektus į miesto erdvę, bet ir kuria pačias erdves. Viešasis menas turėtų, bent jau savo utopinėje idealioje formuluotėje, atsiliepti į miesto reikmes ir jo bauginančią realybę. Sujungdamas realybę ir fantaziją, toks menas gali pasiūlyti aplinkos išlaisvinimo viziją. Ir sykiu dalyvauti opozicinės viešosios erdvės kūryboje (tokios erdvės, kuri leidžia įvairių socialinių patirčių raišką ir kuri priešinasi dominuojantiems santykiams, ją tvarkantiems).
Pabaigoje pora viešo meno pavyzdžių. Pirmasis iš nedidelio jauno miestelio Milton Keynes netoli Londono. Šis miestelis, įkurtas 1970 metais, buvo sumanytas kaip saviraiškos priemonė menininkams ir landšafto kūrėjams, kurie galėtų susikurti idealų ateities miestą. Nuo pat pradžių viešas menas buvo neatskiriama šio miesto dalis. Mieste gyvena per 210 tūkst. gyventojų; čia labai daug jaunų žmonių. Vienas iš šiame mieste esančių meno pavyzdžių yra Billo Woodrowo skulptūra “Siting on History” (“Sėdint ant istorijos”, 1996). Tai skulptūra, vaizduojanti atverstą knygą, bet kartu tarnaujanti ir kaip suolelis. Prie šitos knygos grandine pririštas didžiulis metalinis rutulys, tarsi teigiantis, kad knyga yra informacijos pagrobėja, nuo kurios mes negalime pabėgti. Kamuolys lyg svarstis. Lyg našta. Istorija, užfiksuota tūkstančiuose knygų puslapių, ir dabar piliečiams yra proga ant vienos iš šitų knygų pasėdėti. Ar mes galėtume pasėdėti ant istorijos? Tikriausiai ne. Prie istorijos mes tik dejuojame ir verkiame. Kraujuojame. Arba meldžiamės.
Kitas pavyzdys iš Liono, Prancūzijos. Tai Josepho Kosutho “The Adventures of Ulysses Under Ground” (“Uliso nuotykiai požemyje”, 1995). Kūrinys yra Part-Dieu automobilių stovėjimo aikštelėje. Ištraukos iš Jameso Joyce’o “Uliso” (“Ulysses”) ir Lewiso Carrollo “Alisa stebuklų šalyje” (“Alice in Wonderland”) yra pagrindinių sienų ir kolonų prie automobilių stovėjimo aikštelės išėjimų ir perėjimų dalis. Tekstai parašyti juodai ant balto fono. Tarp citatų nėra ryšio ir tąsos. Tik dviejų anglų klasikos kūrinių priminimas.
O aš norėčiau Žemaitės ir Krėvės ant naujos daugiaaukštės stovėjimo aikštelės Vilniuje. Donelaičio ant mano namo sienų Šopeno gatvėje. Ir, svarbiausia, Maironio ant naujo savivaldybės pastato Vilniuje. Atminties formų, kurios ne tik tildytų mane savo grėsmingumu, bet ir šaipytųsi ir manęs. Sutaikytų mane ne tik su Geležinkelininkų kultūros namų “Kabliu” Kauno gatvėje, bet ir su Žemaitės paminklu Gedimino prospekte. Kad susitaikyčiau su tuo, kad utopinės radikalios viešo meno versijos dar teks ilgokai palaukti.
Daugiau apie “Art Propagandą” skaitykite čia http://www.omni.lt/?rask$9359_16017$z_98119, o štai čia galite susipažinti su šio projekto dalyviais ir išrinkti labiausiai patinkantį kūrinį http://www.omni.lt/?rask$9359_16017$z_98264.
