Kiekvienas, kas rašo į www.omni.lt, žino, kad jis ar ji yra garsenybė. Mes tikros garsenybės, ypač aš. Kai paskaitau savo straipsnelių komentarus, pasidaro linksma. Jaučiuosi kaip auka, kurią persekioja prievartautojas.
Vieni skaitytojai žino, kad aš baisiai storas, kiti matė, kaip mane metė žmona, treti su manim miegojo ir nusimano apie mano ekspertizę lovoje, dar kiti tiesiog siunčia man grasinančius komentarus, manydami, kad aš į juos kreipsiu nors kiek dėmesio. Ne, nesulauksite, tik gal perduosiu juos policijai ar tyrimų biurui. Tegul aiškinasi.
Ar aš jaučiuosi dėl šitokių savo skaitytojų kaltas? Ne. Jei nebūtų mano lengvabūdžių straipsnelių (kad ir kaip būtų keista, kai kurie nupušę skaitytojai mano, kad „Omni.Laikas“ turi spausdinti mokslinius straipsnius?!), nebūtų ir skaitytojų. Jei nebūtų mašinų, nebūtų neblaivių vairuotojų. Jei nebūtų vištų, nebūtų ir kiaušinių. Įdomiausia, kad „Omni.Laiko“ eseistai, jų tarpe ir aš, tikrai tampa magnetu ar kanalu, per kurį nuostabūs skaitytojai išreiškia savo pyktį, baimes, frustraciją ir haliucinacijas. Dažnai būna, kad visai ne straipsniai, o rašantis asmuo tuos skaitytojus įkaitina ir įaudrina. Pasijunti toks reikalingas. Toks svarbus. Toks nepakeičiamas. Nes iš kur mano mieli skaitytojai žinotų, kad aš mėgstu šokti ne tik „Gravity“, bet ir gėjų klubuose Stockholme ir Londone?! Kiti net yra įsitikinę, kad būdamas toks storas, jų nuomone, užsidirbinėju tuose klubuose šokdamas. C‘mon babies! Grow up! Nekaip veikia skaitytojų STT, tikrai nekaip. Rašysiu skundą prieš skaitytojus.
Seniau manęs klausdavo: „Apie ką mąstai, kai rašai savo straipsnius?“ Visada ką nors naujo sugalvodavau, pvz.: „Aš mąstau apie savo tėvelį ir mamytę...“ arba „Taip, aš mąstau apie žmonijos likimą. Labai norėčiau, kad visi gyventų taikiai...“ ir pan. Tiesą sakant, rašydamas aš tikrai negalvoju apie skaitytojus, kurie, sutikus juos gatvėje ar auditorijoje, atrodo tokie paprasti, tokie normalūs. Tačiau paradoksalu, šitie žmonės žino apie mane daugiau negu aš pats galiu apie save prisiminti! Rimtai. Be abejonės, jie matė mane bučiuojantis gatvėje, knaisiojosi po mano šiukšles šv. Stepono gatvės šiukšliadėžėje, iškniso visas mano išmestas bankų sąskaitas ir panaudotus prezervatyvus. Reikia viltis, kad savo kompiuteriuose jie bent neturi mano dosjė, kuriame pilna įvairių citatų, komentarų, nuotraukų, grasinimų…
Nuostabūs tie skaitytojai! Kaip geri piliečiai jie atlieka kasdienines savo pareigas, dirba, susitinka su draugais, mylisi, barasi, geria degtinę, bet paskui atsiverčia www.omni.lt ir papila neapykantos, ksenofobijos, homofobijos ir daugybės kitų fobijų išmatų. Kartais šitie skaitytojai man panašūs į persekiojančius pop karalienę Madonną, tuos, kurie, radę šiukšliadėžėje negyvą kūdikį, būtinai jį supakuos ir nusiųs vargšei “American Life” atlikėjai. Brrr…
Dar kitas dalykas. Tiesą sakant, net ir tie skaitytojai, kurie, atrodo, myli autorių, kartais yra nemažiau bauginantys negu jo nekenčiantys. Neperdėsiu, bet šalia keletos vienišių ir rimtuolių, 80 procentų komentuojančių skaitytojų yra lunatikai, maniakai, iškrypėliai, ekshibicionistai, emociškai sužaloti vargdieniai, gyvenantys internetinėje erdvėje. Žinau, tai skamba baisokai, bet taip jau yra. Beveik neabejoju, kad kai kurie iš jų net masturbuojasi skaitydami „Omni.Laiką“, aišku, nebūtinai mano straipsnelius (čia plati bedantė šypsena).
Taigi www.omni.lt eseistai kaip ir garsenybės gyvena visai kitoje erdvėje nei paprasti žmonės. Tai paralelinė realybė, Alisos veidrodžių karalystė. Visiškai provincialioje Lietuvos aplinkoje komentuojantys skaitytojai savo komentaruose mato tik savo pačių atspindį, juo grožisi, įsivaizduoja esą sąmojingi, protingi, moksliški, nuostabūs, neperspjaunami, perskaitę visas madingiausias ir nemadingiausias XXI amžiaus knygas.
Na, parašęs šį neilgą komentarą, turiu prisipažinti: aš adoruoju savo skaitytojus. Labai trokštu taikos pasaulyje. Tegyvuoja komentarai! Tegyvuoja skaitytojai, kurie juos rašo!
