Gražų sekmadienio rytą mano senelė sutiko prieš jį maištaudama: suveltais plaukais ir liulančiais maišeliais paakiuose. Radau ją gargaliuojančią brendžio ir degtinės baloje (kontraband.com), bet mano pasirodymas ją iškart išblaivė, po kelių sekundžių ji jau kriokė ir sudaužė mano mėgstamąjį veidrodį per visą sieną. Uždėjau ranką ant jos peties (http://www.hapkido.nl/upload/throw1.jpg).
Viskas tik dėl mano šeštadieninio pasirodymo televizoriuje. Labiausiai mane ji apspjaudė rėkdama, kad naudojau jos mintis. Pasaulis man apsisuko taip greitai, kad net nereikės jo iš naujo apmąstinėti: visa jos ekstravagancija ir kančia, kaljano rūkymas ir Camus skaitymas buvo tik poza, tik bandymas patekti į televiziją. Kudabienė teisi: mes valgom savo vaikus, meilės nebėra. Vakar aš parsisiunčiau savo pirmąją “Radiohead” “empėtrioškę” (http://www.irancartoon.com/bam/OCEAN-OF-SORROW.jpg).
Gerbiu senelę dėl vieno dalyko: ji neklausė, ką telikas gali padaryti dėl jos, ji klausė savęs, ką ji gali padaryti dėl teliko.
Alanas teliką turbūt norėtų greičiau pamiršti, Alano šypsena nervinga, o tonas siūlo atsiknisti, Alanas pavargęs nuo viešųjų ryšių kampanijos “Turiu, tikrai turiu merginą”. Kampanija skirta paneigti “Džiunglėse” prasidėjusius gandus apie jo homoseksualumą, tačiau kuo dažniau tas heteroseksualumas pabrėžiamas, tuo mažiau norisi tuo tikėti. Kam tuos gandus pradėti paneiginėti, tegu vaikšto ir Alano vardą nešioja. Nuo gandų bąla dantys ir žvilga kailis.
Nepasinaudojęs proga tapti pirmuoju selebričiu (antruosius tik antrieji ir atsimena), viešai pareiškusiu apie savo žydrumą (nesakau, kad jis toks yra), Alanas galėjo į gandus bent jau nekreipti dėmesio. Žengęs į ekraną, iškart paskleidi gandus ir abejones dėl savo orientacijos. Jeigu tikėčiau, ką girdžiu iš liežuvio veteran(i)ų - visi ten gėjai. Galiu pasakyt, kad ir A. Višinskis labai keistai žiūrėjo į nuo tos pačios sofutės atlikėjus komentavusį Stepą Janušką.
O jei Alanėlis ir būtų apsigėjinęs, abejoju, ar būtų sau labai pakenkęs. Juk visada buvo saldus ir įtartinas cukriukas, labiausiai mėgiamas nimfečių, nimfų ir senų nimfomanių, juk budeliai homofobai ir taip jo neklauso.
Ekspertų kampelyje A. Višinskis demonstratyviai atsainia laikysena užsidirbinėja ordinus, jis yra televizija, kokią aš norėčiau matyti, prie kurios aš pamirščiau nuodėmingą kasdienį gyvenimą ir numirčiau kaip doras tikintysis, paskendęs traškučių ir alaus jūroje. Alanas tiesiog negali nepaimti momėnin A. Višinskio žodžių, kad jo įvaizdžiui trūksta “pušysto” rožinio kaklaraiščio.
Spėjau pastebėti, kad grupė (atlikėja?) Helada šmėkštelėjo krūtimis ir kažką sudainavo.
Akmenis pravirkdanti liūdna grupė “4fun” Stepą J. prajuokina. Jeigu tave žnaibo Stepas J., reikia susirūpinti, nes prieš laidą šis vokalo dėstytojas atvirauja esąs žmogiškas ir prisižiūrintis psichologijos, suteikiantis antrą ir trečią šansą - nevadinantis šūdu, jei esi šūdas.
Vilma Voroblevaitė vaikystėje svajojo būti Gagarinu, tad dainuoja ufonautišką stratosferišką dainą. Tapti Gagarinu jai būtų lengviau nei išvažiuoti į Euroviziją, tačiau ji skamba šviežiai ir iš po A. Višinskio širdį dengiančio asfalto išlenda gležnas gėlės žiedelis.
Tai visuotinis susvetimėjimas išasfaltavo mano širdį - tik atsiverk, tik nusišypsok, atbėgs Voroblevaitės “reikia įnešti kokio nors jaunatviškumo” žodžių deklamuotojas (turėjęs būti reperiu) ir ištryps jautrias tavo pievas. Dešimt metų aš bandžiau gydyti plėštinę žaizdą, kurią sukėlė Dragūno “aš nemylėjau tavęs, tu nemylėjai manęs, tai ilgai nesitęs”, o dabar ir vėl kraujuoju.
Jeigu kruopščiau mane apžiūrėsi, gyvenime nieko nedirbau, tik nuo nuobodulio pabėgti bandžiau. Geriau liksiu nevalgęs ir nemiegojęs, trejus metus be moters, tačiau noriu likti nustebintas. Vilija Meitesi, uh, ...saijūne, uh, aiti (Stepo replika apie vakariečiams neištariamą pavardę liko už kadro, o manim pasitikėti negalima) rėkia slavišką pasiūtrokį, spurda mano kraujyje suaktyvintas rokenrolas - čia ta energija, kurią visi bandė išskelti, tačiau tik Vilijai pavyko padegti dujotiekį.
Pažiūrėk į tautą - mes tikrai norim prisigėrę lipti ant stalų. Negirdėta nematyta Vilija pakėlusi galvą stovi pirma. Aš neatsimenu, ką audringą šeštadienio vakarą veikiau, bet jau girdėjau gandų, kad rasojo Vilijos ausis nuo mano komplimentų, čiulbamų iš 5 cm atstumo.
“Yva”, raganos iš rožinio košmaro, metė dar vieną išbandymą Lietuvai ir jos humoro jausmui. Nesvarbu, kad išgirdusios jų balsus davatkos pamiršo iškirptes, svarbu su kokia sarkastiška veido išraiška dainos “Barbie” autorius Deividas Zvonkus meta mums tą dainą - dainuojantys papai dainuoja apie plastmasinius plaukus ir kad nori būti sekso objektais. Tai buvo užlankstytas porno ir netiesioginis “B‘Avarijos” prisipažinimas, kad jie daro šūdą. ŽAS tai pripažino visada, tačiau tautai per alkoholis “CD-Rom” sugadinęs, informacija neišsisaugoja.
Bevardžiai ir solidumo distrofikai atlikėjai (parodysiu tuoj Drezdeną’45) vis paburba dėl kritikos arba kerta nemarią ir fundamentalią frazę “Eikit, patys padarykit”, lyg teisę į nuomonę turėtų tik jų kolegos. Paklausykit dar kartą.
Naujuosius metus sutikau vienas Tunise (nu rimtai, į Stepą keistai žiūri, atostogauti vienas važiuoja, Alanui tiek dėmesio skiria - įtartinas tas A. Višinskis), kur per iškilmingąją vakarienę buvau pasodintas prie vieno stalo su porele britų pensininkų iš Bristolio. Jam pasigirdo, kad aš iš Australijos, o viskas, ką apie šį keistą žodį žinojo ji, buvo tai, kad mes pernai iš Eurovizijos po pirmo etapo iškritom.
Brangiosios tajos ir helados, jei nesuprantat popkultūros žaidimų, jei miegamuosiuose dainuodamos pagal Madonną galvojot, kad scenos pasaulis yra rožinis kaip “Yva”, klausykit - tie visi brazauskai ir uspaskiai įdomūs tik mums, tas, kuris tampa Eurovizijos nugalėtoju, tampa daug svarbesniu už juos abu kartu sudėjus, tampa trispalve trims minutėms, tad nugalėtoją tarkuosim, spardysim, žnaibysim, laužysim sąnarius ir atidarysim krūtinės ląstą, jei tik to reikės.
Tu, nugalėtojau, tris minutes būsi mes, o save mes mylim.
[email protected] - padedu surasti dingusius ekstrasensus
