Praėjusį penktadienį keletas mūsų krašto žemdirbių lankėsi Plungėje. Jie susipažino su prieš trejetą metų susikūrusia žemės ūkio kooperatine bendrove (ŽŪKB) "Pieno gėlė".
Keliauti į kitą Lietuvos pakraštį kupiškėnus paskatino prieš porą savaičių Kupiškyje lankęsis Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas. Susitikime su pieno ūkių savininkais jis kalbėjo: "Subūrė "Pieno gėlė" smulkiuosius ūkininkus, įsteigė savo punktus, surenka iš jų didžiulius kiekius pieno ir diktuoja sąlygas žaliavos perdirbėjams. Reikia burtis".
Šiame susitikime dalyvavęs rajono meras Leonas Apšega ūkininkams pažadėjo duoti Savivaldybės transportą. "Tik važiuokit, mokykitės", - ragino jis kaimo žmones.
ŽŪKB "Pieno gėlė" administracija įsikūrusi pačiame Plungės centre, rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus pastate. Ant jo nėra jokios iškabos ar nuorodos, kur reikėtų ieškoti šios bendrovės vadovų ar buhalterių. "Jau gretai išsikraustysim iš šio pastato. Neseniai mūsų bendrovė nupirko prieš keletą metų bankrutavusios Plungės pieninės patalpas. Ten persikels ir mūsų administracija. Ant pastato sienų rasis vietos ir "Pieno gėlės" reklamai", - paaiškino kupiškėnams ŽŪKB direktorius Jonas Kuzminskas. Svečiai dar labiau sutriko. "Mažažemių kooperatyvas nusipirko pieninę? Ar mes tikrai tuo adresu atvažiavome?" - stebėjosi ir spėliojo kupiškėnai.
Nuo ko pradėti?
Ūkininkams - salamiestietei Marijai Paslauskienei, paketurietei Vladai Šakickienei, bakšėniškiui Audriui Nakui ir virbališkiečiui Broniui Nakui - teko nemenka užduotis: išklausti iš plungiškių visą jų patirtį ir perduoti ją savo ir aplinkinių kaimų ūkininkams, kad šie nebesėdėtų rankų sudėję, o suskubtų burtis į kooperatyvus.
Kol kas kupiškėnams aišku tik tai, kad iš jų žaliavą pieno perdirbėjai ir toliau supirks už grašius. "Visas pienininkų dėmesys sutelktas stambiesiems ūkininkams, turintiems šaldytuvus, plečiantiems galvijų bandas, modernizuojantiems pieno ūkius. Iš ko plėstis mums, turintiems tik po 5-7 karves? Taip ir trepsim uždarame rate: reikia pinigų, o jų nėra", - guodėsi plungiškiams kupiškėnai.
"O mes kartais net dekados viduryje pakeičiam su pieno perdirbėjais žaliavos pardavimo-supirkimo sutartis. Imam ir išeinam pas tuos, kurie daugiau moka", - linksmai gyrėsi žemaičiai.
"Nuo ko mums pradėti? Žmonėms juk taip paprastai nepasakysi: "Burkimės. Neturim nei punktų, nei įrenginių..." - dalijosi bėdomis aukštaičiai.
Ir plungiškiams pradžia nebuvo lengva
1994-ųjų pradžioje Prancūzijos vyriausybė Lietuvai skyrė nemenką metodinę ir techninę paramą, skatinančią kurti žemės ūkio kooperatyvus. Didžioji paramos dalis atiteko Plungės rajonui. Čia kūrėsi žemės ūkio technikos nuomos, paslaugų kooperatyvai ir bendrovės. Konsultanto Frederiko Žefrė paskaitų klausėsi ir ūkininkai, plečiantys pieno ūkius.
Plungiškiai Andriejus Stančikas, Alvydas Venckus ir Adolfas Gedmantas užsidegė idėja kurti pieno gamintojų kooperatyvą. "Žmonės šaipėsi iš mūsų: girdi, esam kolūkių gaivintojai. O mes tikėjom Frederiku ir užsispyrusiai dirbom. Trūko pinigų. Pirmąjį pieno supirkimo punktą įsteigėme Žlibinų kaime uždaryto vaikų darželio pastate, kurį ūkininkai buvo įsigiję už pajus. Įrengėme pastatą pagal higienos ir veterinarijos reikalavimus. Mums grasino: "Rasime šimtą būdų, kaip jus įveikti, ir neleisime atidaryti punkto. Mus privertė jame įrengti net pieno patikros laboratoriją, dušą... Mūsų prašymu punkto atvažiavo patikrinti pats Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Saulius Šivickas , nes vietiniais valdininkais nebepasitikėjom. Netrukus po to buvo atidarytas pieno supirkimo punktas Virkšų kaime. Susibūrė 10 žmonių, kurie per dieną sunešdavo 500 litrų pieno", - pasakojo direktorius.
Pavadinimą kooperatyvui plungiškiai sugalvojo nesunkiai. "Tegul bus "Žemaitijos ūkininkų pienas", - nusprendė jie. Tačiau, nuvažiavus į Valstybinį patentų biurą, kalbos konsultantai iš mūsų vyrų pasijuokė. "Pienas yra karvių, o ne ūkininkų", - sakė jie. Išmetus žodį ūkininkų, liko "Žemaitijos pienas". Taip pavadinta įmonė jau veikia Telšiuose, todėl teko galvoti naują pavadinimą. Kartu į biurą vykęs Frederikas supyko. "Nevažiuokim namo tuščiomis rankomis. Negi nesugalvosim pavadinimo, - sakė jis ir pasiūlė: - Tegu būna "Pieno gėlė" Juk gražu?". Iš pradžių pavadinimas mums atrodė keistas, o dabar pripratom: tikrai gražus", - šypsodamasis pasakojo kooperatyvo istoriją jo valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas.
Kartais juos pavadina "Pieno kaktusu"
"Visai neseniai lankiausi vienoje Žemaitijos pieninėje. Važiavau į ją derėtis dėl pieno supirkimo kainų. Direktorius paskambino savo pavaduotojui realizacijai ir paprašė jį ateiti į kabinetą. Tas, matyt, buvo užimtas kažkuo kitu ir, kaip supratau, paklausė: "Ko reikia?". Direktorius piktai suriko: "Ko, ko? Tarpduryje "Pieno kaktusas" stovi", - juokėsi A.Stančikas.
Ir tikrai: pieno perdirbėjų širdys vis dar neprisipildo meilės plungiškių kooperatyvui. Jis jau jungia beveik 600 narių, kurie yra įsigiję arba pastatę 10 naujų pieno supirkimo puntų, nusipirkę šaldytuvus, turi 4 pienovežius ir surenka tokį pieno kiekį, dėl kurio kainų jau gali nesunkiai derėtis su perdirbėjais.
Pernai kooperatyvo apyvarta siekė 1 mln. 300 tūkst. litų. Pagal pateiktą projektą iš nacionalinio biudžeto kooperacijai remti kooperatyvas gavo 2 mln. 800 tūkst. litų paramą. Už šiuos pinigus "Pieno gėlė" ir įsigijo bankrutavusios pieninės patalpas, sudarė sutartį su Izraelio firma I.C.F., kuri pastatys naujus pieno pilstymo ir jogurto gamybos įrenginius, apmokys vietinius žmones jais naudotis ir leis jiems gaminti jogurtą pagal savo receptą.
Už gautus iš šalies biudžeto pinigus plungiškiai žada statyti dar 10 pieno supirkimo puntų. Jie bus montuojami ir įrengti aplinkiniuose rajonuose: kooperatyvas jungia penkių kaimyninių rajonų ūkininkus.
"Mūsų tikslas - gaminti aukštos kokybės pieną ir kuo brangiau jį parduoti. Artimiausiu metu deryboms dėl pieno supirkimo ketiname važiuoti į Biržų rajoną, kur naujai atidaromai vokiečių nupirktai Medeikių pieninei reikialingas mūsų pienas. Mes geri klientai, nes žaliavos galime pasiūlyti didelį kiekį ir patys ją atvežti", - sakė A.Stančikas.
"Pieno gėlė" įtakoja ir šalies valdžią
Žemės ūkio kooperatyvų steigimąsi šiek tiek stabdo ir Nacionalinė mokėjimų agentūra, prieš įregistruojant kooperatyvą reikalaujanti deklaruoti 20 tūkst. litų indėlį į kurį nors šalies banką, kuris tarnautų kaip garantas išieškant iš ūkininkų baudas už viršytas pieno kvotas. Ūkininkai nesugeba surinkti tokių sumų, todėl ir delsia registruoti kooperatyvus.
"Įdomiai sugalvojo šilališkiai. Jie šliejasi prie mūsų. Tam pritaria Šilalės rajono valdžia, paskyrusi ūkininkams beveik 18 tūkst. litų tikslinę paramą pieno supirkimo punktui įrengti. Juk ir Kupiškio meras žadėjo paramą. Nesnauskit", - ragino kupiškėnus A.Stančikas.
"Pieno gėlei" šalies ūkininkai dėkingi ir už Žemės ūkio ministerijos suvienodintas išmokas už karves, nepriklausomai nuo turimo jų skaičiaus. "Mes mynėm ministerijos slenkstį... Ar gali taip būti: jei turi 3 karves, tau išmoka už jas tik po 47 Lt per metus, jei 20 ir daugiau - jau po 300 Lt? Dabar šiek tiek didesnės išmokos mokamos tik už tas karvės, kurios yra kontroliuojamos veislininkystės tarnybų, tačiau mažieji ūkininkai nebeskriaudžiami", - tikino A.Stančikas
"Pieno gėlei" pasisekė šalies valdžios vyrus įtikinti, kad neteisinga iš kooperatyvų išskaičiuoti ir pelno mokestį. A.Stančikas kalbėjo: "Pavienis ūkininkas nėra pelno mokėtojas. Tai kodėl jo mokėtojais tampa tie, kurie susibūrė į kooperatyvą? Mums pavyko įrodyti savo tiesą ir praminti kelius kitų kooperatyvų veiklai".
Važiavo kupiškėnai namo įsitikinę, kad sukurti kooperatyvą nebus lengva, bet gerai supratę, kad kito kelio nėra: kooperacija - vienintelė galimybė išlikti.
“Kupiškio žinios”
