Ką mums, dabarties lietuviams, yra perdavusios prieš mus gyvenusios kartos? Ką mes pajėgiame iš praeities kartų pasiimti? Ką perimti ir tęsti būtų svarbu, siekiant išsaugoti savo visuomenės kultūrinį ir politinį savarankiškumą? Kiek šiandien galime pasitikėti Lietuvos kultūrine, pilietine, politine tradicija? Kiek galime ja remtis gyvendami vieningoje Europoje?
Tokiais klausimais Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo kultūros istorikė Ingė Lukšaitė, senosios literatūros tyrinėtojas bei vertėjas Sigitas Narbutas ir istorikas Nerijus Šepetys.
Tradicija - įsisąmoninta patirtis
Kokia bendruomeninė mūsų patirtis galėtų būti svarbi šiandien? Kas sudaro ar galėtų sudaryti mūsų tradiciją? Ar mes, lietuviai, apskritai šiandien turime savo kultūrinę, pilietinę, valstybinę tradiciją?
Anot I. Lukšaitės, tradicija kiekvienu laikotarpiu turi būti suprantama kitaip. Gyvename labai įdomiu metu ir turime labai turtingą istorinę patirtį. Gyvenome daugiatautėje valstybėje, mūsų pačių sukurtoje; vėliau - didžiulėje konfederacijoje, susisieję ryšiais su Lenkija, kuri anksčiau už mus pradėjo formuotis tautinį identitetą, tapusį stipriu konfederacinę valstybę integruojančiu veiksniu. Dar vėliau daugiau nei šimtą metų gyvenome okupuoti carų imperijoje. XX a. pradžioje labai trumpam laikui atstatėme savo Respubliką. Po to - vėl 50 metų sovietinės okupacijos, diegusios labai stiprius imperinius integracinius ryšius. Ir štai dabar, pagyvenę šiek tiek daugiau nei dešimt metų atkurtoje valstybėje, vėl jungiamės į milžinišką, bet dar tik besiformuojančią, savo pavidalų ieškančią sąjungą. Šiuo metu tradiciją turėtume suvokti kaip įsisąmonintą patirtį. Ko nesame įsisąmoninę, tuo nepasiremsime. Žinoma, svarbu, ką mes pajėgiame įsisąmoninti. Tačiau apskritai mes turime sukaupę didžiulį patirties aruodą, kuriuo galime pasiremti apmąstydami dabartinę situaciją ir formuluodami ateities planus.
S. Narbutas prisiminė neseniai išleistą XVII a. gyvenusio žemaičių bajoro Teodoro Bilevičiaus kelionių po Vokietiją, Italiją, Prancūziją dienoraštį. Šitas žmogus, rašęs lotyniškai ir lenkiškai, siekė susipažinti su civilizacijos naujienomis ir savo noru keletą metų praleido Europoje. Sugrįžęs turbūt parsivežė sau, savo šeimai ir to meto modernėjančiai Lietuvai reikalingų naujų įgūdžių, žinių, kurios vėliau galėjo pasitarnauti bendruomenei. Taigi turime daug platesnę tradiciją. Joje galime įžvelgti ne tik lituanistinę, bet ir kitakalbę, daugiakonfesinę čia gyvenusių bei kūrusių žmonių paliktą vagą. Pažintis su dar menkai težinoma elitine LDK kultūra, kuri iš esmės buvo vakarietiška, europinė, galėtų šiandien mums padėti įveikti mūsų nevisavertiškumo kompleksus ir jaustis Europos senbuviais.
Ar etnocentrinis požiūris į tradiciją paseno?
Kas iš senosios Lietuvos palikimo šiandien galėtų būti aktualizuojama, permąstoma, atrandama kaip tradicija? Turime istorijoje įdomių atkarpų, kai lietuviai savo tapatybę kūrėsi kovodami su senąja tradicija ar bandydami atsiriboti nuo tam tikros paveldo dalies. Pavyzdžiui, Kauno Lietuva - pirmoji tarpukario Respublika - labai aiškiai brėžė savo santykį su lenkų kultūra, kuri buvo matoma kaip svetima, ir siejo savo ištakas su “Aušra”, “Varpu” ir liaudies valstietiškąja kultūra.
Pasak N. Šepečio, prieš svarstydami, kokią tradiciją mes galime priimti, turime aptikti save, keliančius tokį klausimą. Tai, jog šis klausimas kyla, rodo, kad situacija nėra savaime suprantama. Vadinamasis šviesuolių sluoksnis labai negausus - yra labai nedaug žmonių, įsisąmoninusių praeitį kaip vertą tęsti tradiciją. Neturime - galbūt ačiū Dievui - ir valstybės politikos šioje srityje. Yra žmonių, natūraliai tęsiančių sovietmečio tradiciją, ir yra žmonių, galvojančių, kad mums reikia tęsti tarpukario tradiciją. Bet šiandien mūsų privalumas ir stiprybė yra tai, kad po dviejų bandymų sąmoningai nutraukti ryšius su tam tikra buvusia tradicija ir kurti naują - po nepriklausomo valstybinio gyvenimo ir po svetimųjų primesto okupacinio gyvenimo - turime tokią situaciją, kai galime rinktis ir žiūrėti į praeitį, nebevaržomi vieno iš stipriausių per pusantro šimto metų prietarų - tautinio, t.y. supratimo, kad tai, kas yra mūsų, sava, lietuviška būtinai yra parašyta lietuvių kalba. Atsisakę šito etnocentrinio kriterijaus, galime pasiremti savarankiška politine tradicija. Kai tauta gyvena savarankiškai - nesvarbu, ar konfederacijoje, ar atskiroje valstybėje, - galima kalbėti apie jos puoselėjamą tradiciją. Taigi užuot kalbėję apie etninę tapatybę, kai tradicija suvokiama tik kalbiškai, turėtume tradicijos klausimą perkelti į politinį lygmenį. Tokiu atveju mums taps vienodai iškalbinga tiek lietuviška, tiek lenkiška, tiek lotyniška XVI-XVIII amžių raštija. Kitaip kalbėsime ir apie tarpukario Respubliką, iš kurios irgi galima šio bei to pasimokyti: ji ne tik atsiribojo nuo bendros su Lenkija valstybės palikimo, bet ir sąmoningai kūrė tradiciją, be kurios nebūtų tautinio sąmoningumo, padėjusio išlikti tautai sovietmečiu.
Ar unikalios Lietuvos patirtys gali padėti tautai išlikti?
Lenkų politikai ir intelektualai didžiuojasi einą į Europos Sąjungą turėdami unikalią Europoje konfederacijos patirtį. Truputėlį ją mitologizuodami, lenkai neretai tvirtina, kad jų turėta unijos patirtimi gali pasinaudoti ir dabartinė Europa, kurianti naują uniją. Ar lietuviai turi tokios patirties, kuri jiems padėtų gyventi šiandieninėje Europoje ir kuria mes galėtume ne tik patys didžiuotis, bet ir dalytis su kitais?
I. Lukšaitės nuomone, mes turime luominės demokratijos, veikusios daugiau kaip keturis šimtus metų, patirtį. Deja, ta demokratija laikui bėgant nebuvo tobulinama: ji pavirto anarchija ir tapo stabdžiu šaliai modernizuotis, pagaliau pavertė valstybę kaimynų žaislu. Demokratija - labai sudėtingas reiškinys, ir mes esame tai patyrę. Turėtume ją vėl iš naujo permąstyti visais lygmenimis - tiek mokykloje, tiek Seime; tiek politikai, tiek rinkėjai.
Demokratija ne tik turi savyje daug jėgos, bet ir slepia daug pavojų. Antra, iš unijos su Lenkija išsinešėme labai skaudžią patirtį. XIX a. nacionalinio atgimimo judėjimas visiškai pagrįstai turėjo atsiriboti nuo bajorų luomo, nes reikėjo kurti valstybę naujais pagrindais. Dabar, po šimto metų, tas atsiribojimas jau yra nebesuprantamas ir jį reikia iš naujo apmąstyti. Jeigu tuo metu nebūtų atsiribota nuo lenkiškos bajorijos, Lietuva nebūtų buvusi lietuviška. Mes, kad ir vėluodamiesi, dar spėjome susikurti tautinę valstybę. Šiandien valstybės formuojasi kitais pagrindais, bet kalbos klausimas lieka aktualus. Žinoma, visa daugiakalbė LDK raštija, rašyta iš lojalių valstybei pozicijų, yra mūsų kultūrinis paveldas. Bet kodėl, sukūrę savo valstybę, taip mažai rašėme lietuviškai? Mažai tautai nuolat kyla bendros, tarptautinės kalbos reikalas. Dabar tai yra dar aktualiau - pasaulis tapo dinamiškesnis, nebegalima remtis konservatyviaisiais sluoksniais, rezervatu, archaika. Mūsų nacionalinis judėjimas rėmėsi archajišku kaimu, su visomis jo silpnybėmis ir stiprybe - kaimas gyveno per tūkstantmečius nuglūdintomis liaudies kultūros formomis. Dabar pasaulyje tokių vietų nebeliko. Vadinasi, turime sąmoningai artikuliuoti, formuoti savas kalbos pozicijas, ieškoti jų valstybiniu mastu.
Šiuo metu nei bendrosios, tarptautinės kalbos vartojimo sričių, nei mūsų gimtosios kalbos vartojimo sričių negalima palikti savieigai. Jas reikia aptarti ir nuspręsti, kuriose srityse turime vartoti savąją kalbą. Turime pirmiausia patys suvokti šią problemą ir kalbėti, diskutuoti apie ją. Visuomenė turi ne bėgti paskui įvykusius procesus, o juos reglamentuoti. Jeigu norime išlikti kaip tauta, turime pasakyti, kad yra sričių, kuriose mes griežtai vartosime lietuvių kalbą, liksime lietuviais.
S. Narbutas priminė, kad LDK laikais be tarptautinės lotynų kalbos turėdavome dar ir regionines kalbas, padėdavusias mums bendrauti su artimiausiais kaimynais: Vakaruose - lenkų ir vokiečių kalbas, Rytuose - rytų slavų kalbas ir kiek mažiau graikų kalbą. Dabar globalizacijos procesų apimtame pasaulyje Lietuva gali bendrauti su visais pati, netarpininkaujama kitų kalbų ir kultūrų. Turėtume stiprinti savo kalbą, kad Lietuvoje gyvenantis pilietis gautų informaciją ir sužinotų apie naujausius pasiekimus pirmiausia lietuvių kalba. Jeigu turėtume tokią kultūros politiką, mūsų kalbai nekiltų grėsmių. Nuo mūsų pačių daug kas priklauso: ar norėsime lietuvių kalba išreikšti save, apibūdinti savo kultūrinę tradiciją, savo jauseną. Taigi į ateitį vertėtų žvelgti su viltimi.
Ar šiandieninė mūsų demokratija gali remtis praeities patirtimi?
Kiek dramatiškos Lietuvos demokratijos pamokos galėtų būti svarbios dabarties visuomenei? Turėjome demokratinę bajorų Respubliką, kuri žlugo. Turėjome prieškario Respubliką, kuri irgi žlugo, iki galo net neišlaikiusi visų demokratijos formų. Ko iš šitų patirčių galėtų pasimokyti mūsų šiandieninė demokratija?
I. Lukšaitės manymu, demokratijai kurti reikia nepaprastai aukštų gebėjimų politikos. Šiuos mūsų gebėjimus ir negebėjimus matome ir savo praeityje. Mentaliteto pokyčiai vyksta labai lėtai. Šiandien tebejaučiame okupacijų metais susiformavusio nesavarankiško mąstymo inerciją. Šimtas penkiasdešimt okupacijos metų nepraėjo be pėdsako - daugeliu atvejų esame prisitaikėliai.
N. Šepečio nuomone, XX a. pradžioje modernios valstybės kūrimo situacija buvo nevienareikšmė. Buvo aiškiai atsiribota kalbiniu požiūriu: tie, kurie norėjo dalyvauti kuriant Lietuvos valstybę, turėjo arba kalbėti, arba išmokti kalbėti lietuviškai. Tačiau socialiniu požiūriu ponai nebuvo atskirti nuo valstietiškos valstybės kūrimo. Mūsų ponai Lenkijai nebuvo labai reikalingi, - Lenkija buvo modernios, o ne senosios luominės visuomenės kūrinys. Valstybinio, pilietinio gyvenimo, demokratijos tradicijos XX a. pradžioje buvo kuriamos nauju pagrindu. Senosios ir naujosios demokratijos tradicijų jungtį galėtume matyti trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo ir Kosciuškos sukilimo laikotarpiu. Ta jungtis buvo pasipriešinimas svetimųjų valdžiai. Lietuvos ir Lenkijos modernios valstybės gimė karuose ir tas karas buvo mūsų bendras. Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio priešiškumas tarpukario valstybėje, konfliktas dėl Vilniaus rodo, kad mūsų valstybės kūrėsi ant dviejų pagrindų ir abudu jie yra svarbūs. Jeigu mes būtume vadovavęsi tik tautiniu kriterijumi, mums nebūtų reikėję nei Klaipėdos užgrobti, nei į Vilnių pretenduoti, nes ten jau niekas lietuviškai nebekalbėjo. Tačiau toks mūsų dvilypis pagrindas buvo ir mūsų stiprybė, nes tarpukario valstybė buvo neprognozuojama. Vien tai, jog mes sugebėjome nuo demokratijos prie autoritarizmo pereiti civilizuotai, rodo, kad būta politinės brandos, vėliau pasireiškusios ir pokario rezistencijoje (kuri buvo ne tautinė, o politinė). Kitas klausimas, kiek mes galime aktualizuoti tuos dalykus po sovietmečio: ar nėra taip pat sunku aktualizuoti tarpukario patirtį, kaip ir kokią nors mitinę Mindaugo laikų patirtį. Ar sovietinis pragmatinis, nihilistinis santykis su praeitimi mūsų tradicijos neužgožia? Ar mūsų santykis su praeitimi gali būti laisvas?
Santykio su tradicija problema
Kiek šiandieninis mūsų santykis su praeitimi leidžia jausti gyvą tradiciją? Kiek mūsų tradicija yra gyva? Po II pasaulinio karo prancūzų poetas Rene Charas yra atsidusęs: “mūsų paveldas mums buvo perduotas be testamento” - praeityje sukaupti turtai pasiekia mus be sisteminio, saugančio požiūrio, be proto, kuris sugebėtų apmąstyti paveldą, jį prisiminti ir su juo ginčytis. Vokiečių filosofė Hannah Arendt, interpretuodama Rene Charą, sako, kad šiuolaikinio pasaulio problema yra ta, kad nebeturime bendros išminties, bendros atminties, nebeturime tradicijos, kuri atrenka, įvardija ir išsaugo bendrą paveldą. Tampame masių visuomene, kurioje žmonės dar susiję tarpusavyje įvairiais ryšiais, bet jau nebeturi bendro praeities pasaulio. Ar tai galima būtų pasakyti ir apie dabarties lietuvius?
Pasak I. Lukšaitės, santykio su praeitimi problema šiandien yra labai opi. Tai pragmatiškosios Europos silpnoji vieta. Mūsų laimei, po sovietinio laikotarpio turime labai nevienalytę visuomenę, kurią sudaro įvairūs, skirtingas orientacijas turintys sluoksniai. Privalome rasti integracinius ryšius ir pasinaudoti ta įvairove. Turime jaunimo judėjimų, moderniais būdais kuriančių naują santykį su liaudies kultūra, turime ir visai postmodernių menininkų. Pastaraisiais metais labai daug nuveikėme, kad senoji Lietuvos istorija ir kultūra būtų geriau pažinta. Dabar tą pažinimą turėtume padaryti visuomenės savastimi. Pirmiausia į tai reikėtų orientuoti švietimo sistemą, žiniasklaidą. Verta prisiminti lenkų istoriko Henryko Wisnerio nuomonę, kad senoji Abiejų Tautų Respublika žlugo ne tiek dėl valstybės silpnumo, kiek dėl protų uždarumo ir inercijos, stereotipų stiprumo, - per šimtą penkiasdešimt metų bajorija nesugebėjo suprasti, kur eina pasaulis ir kaip reikia reformuoti valstybę. Šiandien kultūros, mokslo, švietimo politika turi siekti atverti sąmonę. Visuomenė turėtų suprasti, kad mūsų išlikimas priklauso nuo gebėjimo iš nedidelių resursų sukurti savarankišką poziciją. Mažos tautos politikas turi keturgubai geriau sugebėti vykdyti politiką. O visų pirma turime suprasti, ko mes norime. Trūksta dabar toliaregiškumo. Net rinkimuose yra formuluojami vienadieniai uždaviniai. Niekas nebesvarsto, ką mes turėsime po dvidešimties metų.
N. Šepečio manymu, toliaregiškumo stoka gali būti ir mūsų stiprybė. XVIII a. pabaigos politiniam elitui toliaregiškumo netrūko - stigo sugebėjimo pamatyti, kas yra čia pat po nosimi. Būta plačių mostų, neleidusių įsigilinti į kasdienius valstybės reikalus. Kita vertus, tiek XVIII amžiuje, tiek dabar mūsų tauta, valstybė labai sunkiai pasiduoda epochos tendencijoms ir moderniems vėjams. Visąlaik bandome daryti ką nors kitaip. Kartais tai yra ir mūsų stiprybės šaltinis. Dabar visos Europos valstybės vykdo sąmoningą kultūros politiką ir bando žmonėms įsiūlyti tam tikrus praeities modelius. O mes galime išvengti tokio sąmonės unifikavimo - jau turėjome vienodai praeitį prisimenančių žmonių. Net ir sovietmečiu būta tam tikro atsparumo, padėjusio mums neprarasti savasties.
I. Lukšaitė prieštaravo šiai nuomonei. Anot jos, konservatyvumas pozityviai suveikia autokratinėse valstybėse: inertinė masė užsidaro ir pratyli sunkius diktatūros laikus. Demokratinės valstybės elgsena turėtų būti kitokia. Reikėtų pasižiūrėti, kur eina pasaulis, pasimokyti iš praeities klaidų ir surasti tinkamus sprendimus. Tam prireiks daug kultūrinio ir politinio kūrybiškumo. Būtinas atvirumas praeičiai. Žmogus gali mokytis tik iš praeities. Šiuo metu Lietuvoje pagrindinis uždavinys turėtų būti humanitarinių kompetencijų kėlimas ir kūrybiškumo skatinimas. Turėtume ne skatinti etnocentriškumą, o teigti, kad mes esame ir būsime tauta. Norime išlikti Europoje su savo kalba, savo kultūra, savo palikimu ir to visomis jėgomis sieksime.
