Neeilinėje sesijoje LR Seimas, reaguodamas į kilusį parlamentarų galimos korupcijos skandalą, svarsto antikorupcinių priemonių rinkinį. Tai, be abejo, svarbu. Bet ar nėra dar svarbiau civilizuotai sureguliuoti žmonių renkamos valdžios ir teisėsaugos santykius, garantuoti demokratinėse valstybėse privalomą parlamentinę teisėsaugos darbo kontrolę?
Kodėl Lietuvos Seimas iki šiol neįstengė tokios kontrolės laiduoti? Kaip dabartinį politikų ir teisėsaugos konfliktą būtų galima išspręsti demokratijos labui?
Šiais klausimais Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo Respublikos prezidento patarėja teisės klausimais Toma Birmontienė, Seimo narė Rasa Juknevičienė ir advokatas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas.
Kodėl mūsų valstybė tapo politikų ir teisėsaugos karo lauku?
Šiandien Lietuvos valstybė yra ištikta keistos šaltojo karo būklės: politikai ir teisėsauga rimtai kaunasi tarpusavyje. Valdančiosios partijos pirmininkas teisėsaugos veiksmus vadina “psichoze”; buvęs partijos ir Seimo vicepirmininkas įvardija juos kaip provokaciją, nukreiptą asmeniškai prieš jį bei kitus politikus; STT vadovas vienam dienraščiui pareiškia, kad jo tarnybos “užgriebti asmenys” jau aptarinėja jo ir generalinio prokuroro nušalinimo klausimą “įvairiuose lygiuose”. Kaip mūsų valstybė pateko į šį šaltojo karo lauką?
R. Juknevičienė sakė, kad dar neturime susiformavusios demokratinės tradicijos, stiprių politinių partijų. Nei visuomenės, nei teisėsaugos požiūris į valdžią, nei pačių valdžios žmonių požiūris į tai, kam jiems ta valdžia reikalinga, tikrai nėra demokratinis. Per pastaruosius ketverius metus ji pati ne kartą kėlusi šį klausimą tiek Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tiek spaudos konferencijose, - niekam tai nerūpėjo, niekas nematė šios problemos. 2000 metais, plūstelėjus vadinamajai naujajai politikai, į Seimą atėjo žmonės be patirties, neišmanantys parlamento darbo, jo santykio su kitomis institucijomis. Politikai siekė turėti kuo daugiau savų žmonių tam tikrose institucijose. Dabar kremtam tokios politikos vaisius. Be to, Seimas suprantamas tik kaip įstatymų gaminimo struktūra ir pamirštama, kad viena pagrindinių jo funkcijų, ypač opozicijos vykdomų, turi būti parlamentinė kontrolė. Patyrę parlamentarai suvokia, kad šiandien Lietuvoje nėra parlamentinės kontrolės.
Telefonu į pokalbį įsitraukęs “Veido” apžvalgininkas Audrius Bačiulis pažymėjo, kad ir tarp senųjų parlamentarų esama daug tokių, kurie kaip koks žmogus iš gatvės mano, jog specialiosios tarnybos nieko negali. Tad kam jas kontroliuoti? STT pastaruosius trejetą ketvertą metų mokėsi dirbti su žiniasklaida, formuoti viešąją nuomonę. Staiga politikai pamatė, kad specialiosios tarnybos gali net labai daug. Ir tai juos šokiravo. O specialiosios tarnybos jau jaučia savo jėgą, mato, kad politikai yra sukompromituoti visuomenės akyse ir paprasčiausiai juos šantažuoja. Savo ruožtu politikai nedrįsta ką nors daryti, kadangi artėja rinkimai. Šitas Seimas, pirmieji politikos asmenys - tiek premjeras, tiek Seimo pirmininkas - tikrai nesiryš ką nors daryti. Jie bijo, nes dabar STT užtektų bakstelėti pirštu į politiką ir pasakyti, kad jis vagis, ir žmonės patikėtų.
Kas gali užtikrinti, kad prieš Seimo rinkimus nebus suimtas A. Brazauskas?
Matome pato situaciją: politikai jaučiasi esą specialiųjų tarnybų įkaitais ir bijo imtis demokratinei valstybei reikalingų sprendimų. Bet ar nereikėtų bijoti ir piliečiams, kad jų valstybė tampa valdoma ne jų rinktų atstovų, o specialiųjų tarnybų agentų bei prokurorų? Tiek politikai, tiek STT elgiasi dviprasmiškai: ir vieni, ir kiti mėgina aiškinti visuomenei, kad jų keisti, sunkiai pateisinami veiksmai esą visiškai normalūs. Politikai iki šiol vengia įvertinti korupcija įtariamų Seimo narių veiksmus, jų ryšius su verslu iš etinių pozicijų. Kita vertus, teisėsaugos institucijų darbas, ypač prieš antrąjį prezidento rinkimų turą, sukėlė rimtų dvejonių, kas valdo Lietuvą. Jeigu galima daryti poėmius parlamentinių partijų būstinėse prieš antrąjį rinkimų turą ir aiškinti, kad tai yra normalu, tai kas mums šiandien gali garantuoti, kad prieš Seimo rinkimus vienai ar dviems paroms nebus suimtas, pavyzdžiui, premjeras Algirdas Brazauskas. Kas gali užtikrinti, kad prieš pat rinkimus nebus padarytas poėmis pono Viktoro Uspaskicho “Vikondos” būstinėje ar nebus suimtas Liberalų demokratų partijos lyderis Valentinas Mazuronis. Regis, jokių garantijų nebeturime, nes Rubikonas jau peržengtas. Pati teisėsauga suklususiai visuomenei atsakė, kad tokie jos veiksmai teisėti, tokie poėmiai bet kada įmanomi. Dar daugiau: teisėsaugos institucijų vadovai paaiškino, kad taip tvarkėsi ir ateity tvarkysis su partijomis eiliniai agentai ir prokurorai net be jų vadovybės žinios. Kaip išeiti iš šitos krizės? Ar Lietuva išliks demokratinė valstybė? Ar netaps politinė?
T. Birmontienė tikino, kad prezidentas labai susirūpinęs susidariusia situacija ir politine specialiųjų tarnybų veikla. Prezidentas sudarė darbo grupę, kuri inicijuoja Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas, domisi operatyvinę veiklą vykdančiomis institucijomis. Didžiausią nerimą kelia, kad operatyvinė veikla yra įsiskverbusi į privatų gyvenimą, kad gali būti klausomasi viso Seimo, visų politikų, gal net visos valstybės pokalbių, kad visi tapome “Akvariumo” dalyviais. Žinoma, korupcijos bylos turi būti ištirtos, bet prezidentas atkreipė dėmesį, kad teisingumą Lietuvoje vis dėlto turėtų vykdyti teismai.
K. Čilinsko nuomone, mūsų valstybėje nekaltumo prezumpcija dar nėra visiems įaugusi į kraują. Todėl, jeigu teisėsaugos pareigūnai žaidė šį žaidimą sąmoningai, tai žaidė nepralošiamai. Galima per ketverius metus nepagauti nė vieno korumpuoto pareigūno, bet sulaukus svarbaus politinio momento - kadencijų pabaigos, įsitikinus, kokia ateis nauja valdžia, iškelti trejų metų senumo korupcijos bylą. Kita vertus, nėra aiškiai apibrėžtų taisyklių. Atrodo, kad politikai aiškiomis taisyklėmis ir nėra suinteresuoti: jiems atskaitingi pareigūnai yra tarsi jiems pavaldūs, tad, kol nėra taisyklių, politikai tikisi prireikus pasinaudoti pareigūnais. Dabar ši situacija atsisuko prieš pačius politikus. Dabartinės taisyklės leidžia nepagrįstai persekioti bet ką, garsinti apie bet kurį pilietį surinktus duomenis.
R. Juknevičienė pabrėžė, kad visų taisyklių į įstatymus nesurašysi, yra dar ir paprasčiausios demokratijos tradicijos. Šiandieninis vadinamasis teisingumas vykdomas selektyviai, todėl kyla klausimas, kas yra šito šou režisierius, kas tampo už virvučių, kad ir pagal taisykles. Nei Vytenis Andriukaitis, nei Arvydas Vidžiūnas nėra didžiausi korupcijos židiniai Lietuvoje. Tie židiniai yra kitur. Korupcijos mastai dideli, bet apie tai STT jau nekalba. Yra žmonių, sugebėjusių per ketverius metus įgyti teisėsaugos institucijose didelę įtaką, įdarbinti jose savus žmones, ir jie yra bent iš dalies kalti dėl susidariusios situacijos.
Kas ir kaip kontroliuos teisėsaugos institucijas?
Stebint šitą konfliktą kyla klausimai, kodėl operatyvinę veiklą kontroliuoti turinti Nikolajaus Medvedevo vadovaujama Seimo komisija negali iš STT ir prokuratūros pareikalauti medžiagos apie visus jų tyrimus, išsiaiškinti ir visuomenei atsakyti į klausimą, ar vykdomas teisingumas yra selektyvus, ar ne; iš kokio rato ir kodėl yra pasirinkti tik šie verslo sluoksniai, tik šie politikai. Tokie Seimo veiksmai atitolintų mus nuo rytietiškos policinės valstybės ir priartintų prie Vakarų demokratijų. Tačiau kas trukdo imtis valios sprendimų? Kol kas, žiūrint iš šalies, atrodo, kad ieškoma sandėrio: atskiros politikų grupės derasi su STT bei Prokuratūra. Tarsi vyksta povandeninės, visuomenei nežinomos derybos, politikai jau kaltina vienas kitą šantažu ir reketu, o skaidrių sprendimų kol kas nėra. Kokių Seimo ir prezidento veiksmų dabar reikia, kad šis konfliktas būtų įveiktas demokratijos naudai?
Telefonu kalbintas teisininkas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas bei vidaus reikalų ministras Stasys Šedbaras pabrėžė, kad vien įstatymus tobulindami problemos neišspręsime. Daug svarbiau, kaip tie įstatymai taikomi, kas kontroliuoja jų vykdymą. Jau 1998-1999 metais buvo svarstoma, kad reikia sukurti kokį nors kontrolės mechanizmą. Jau tada buvo STT, Mokesčių policija, kuri dabar vadinama Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, bei vadinamoji bendroji policija, - informacija buvo išskaidyta, kaupiama skirtingose vietose, įvairiai sekimo įrangai švaistomi valstybės pinigai. Tada buvo kilusi mintis įkurti specialistų grupę ar komisiją, kurią sudarytų pačių operatyvinės veiklos institucijų atstovai. Tokia grupė būtų efektyvi, nes institucijos galėtų koordinuoti savo veiksmus. Ji galėtų ir turėtų dirbti greta N. Medvedevo vadovaujamos Seimo Operatyvinės veiklos kontrolės komisijos, nes Seimo komisijos nariai nėra specialistai.
Ir T. Birmontienė, ir R. Juknevičienė sutiko, kad Seimui reikia specialistų patarimų. T. Birmontienės manymu, prezidento sukurta darbo grupė ir siūlo koordinuoti operatyvinę veiklą, o jos kontrolę visų pirma turėtų vykdyti prokuratūra. Kita vertus, matome, kad iki šiol pats Seimas nevykdė teisėsaugos institucijų parlamentinės kontrolės, STT jam visiškai nerūpėjo.
Anot R. Juknevičienės, STT rūpėjo, bet tik tiems, kurie turėjo postus Seime ir norėjo daryti jai įtaką vieni. Stigo valstybinio demokratinio požiūrio į šią kontrolę. Reikėtų ne išradinėti dviratį, o pasiremti kitų Europos valstybių patirtimi. Nereikėtų kontrolės tikėtis vien iš Seimo - pati pilietinė visuomenė per išrinktą Seimą turėtų kontroliuoti savo valdžios institucijas.
T. Birmontienė klausė, kokių pilietinių pareigų vykdymo galime tikėtis iš visuomenės, jeigu pats Seimas dvejus trejus metus nevykdo parlamentinės kontrolės, nors ši jo pareiga yra numatyta įstatymų. Kita vertus, kad ir sukuriama parlamentinės priežiūros institucija, iš jos veiklos atrodo, kad ji neturi pakankamai galių.
K. Čilinskas pabrėžė, kad nuo žmogaus teisių pažeidimo, nuo bet kokio pareigūno piktnaudžiavimo savo galiomis turėtų saugoti įstatymas ir teismas. Jis nesutiko su T. Birmontienės siūloma išeitimi - plėsti prokuratūros galias. Prokuroras irgi yra pareigūnas, nuo kurio gali nukentėti žmogus. Didindami prokurorų galias problemos tikrai neišspręsime. Turi būti teismo viršenybė. Įstatyme turi būti nustatytos labai aiškios taisyklės, kas atsitiks, jeigu pareigūnas - bet koks pareigūnas - pažeis įstatymą. Mūsų valstybėje šito nėra. Demokratinėje valstybėje, jeigu pareigūnas nutekina į viešumą informaciją, daugiau nebedirba specialiojoje tarnyboje. Turi būti gaminami ne skandalai, o bylos, kuriose korumpuoti asmenys turi būti nuteisiami.
