Šiemet sukako 70 metų, kai Lietuva atgavo savo sostinę Vilnių. Vilniaus atgavimo data siejasi ir su kita, tragiškų įvykių pradžią nužymėjusia data – sovietinių karinių dalinių įsileidimu į Lietuvą. Nesiveldamas į ginčą, reikėjo ar nereikėjo 1939-tųjų spalį pasipriešinti ginklu – nes į šį klausimą aiškaus ir akivaizdaus atsakymo nėra – norėčiau pabandyti panagrinėti, ar galėjo Lietuva pasipriešinti SSSR.
Keli pavojai vienu metu
Per visą Lietuvos nepriklausomybės tarpukaryje laikotarpį Lietuvai pavojų kėlė 2 galimi kovos veiksmų frontai – siena su Vokietijos Rytprūsiais ir daugiau kaip 200 km ilgio siena su Lenkija. Karo su Lenkija atveju pavojingiausios kryptys, kuriomis priešo puolimas neišvengiamas, buvo keturios:
1. Vilnius –- Kaunas.
2. Vilnius – Ukmergė – Panevėžys.
3. Suvalkai – Marijampolė.
4. Gardinas – Kaunas per Alytų.
Tos pačios svarbiausios operacijų kryptys išliko ir sovietams okupavus dalį Lenkiją.
Tuo pačiu Lietuvos kariuomenės vadovybė iki 1939 m. kovo mėnesio turėjo skaitytis ir su galimu Vokietijos puolimu, siekiant okupuoti Klaipėdą, o vėliau, siekiant atplėšti dalį Suvalkijos, Jurbarko bei Tauragės apylinkes. Tikėtis kovinių veiksmų pasienyje su Latvija arba jūrinio desanto nebuvo pagrindo.
Kariuomenės sudėtis ir ginkluotė
Lietuvos kariuomenę karo metu turėjo sudaryti 4 stambūs junginiai – pėstininkų divizijos, neskaitant keleto atskirų pulkų ir batalionų. Lietuvos kariuomenės karo meto pėstininkų diviziją 1939 sudarė:
Štabas
Ryšių batalionas
Inžinerinis batalionas
3 pėstininkų pulkai (minosvaidžių būrys, 3 šaulių batalionai)
1 artilerijos pulkas
Lengvoji rinktinė (2 kardų eskadronai, dviratininkų būrys, sunkiųjų kulkosvaidžių būrys, šarvuotų automobilių būrys).
Kiti aprūpinimo, tiekimo, medicinos ir veterinarijos daliniai ir padaliniai.
Iš viso pėstininkų divizijoje turėjo būti 476 karininkai, 14369 puskarininkiai ir kareiviai, 5301 arklys, 378 vienkinkiai ir 1473 poriniai vežimai, 80 lauko virtuvių, 134 dviračiai, 28 motociklai, 5 keleiviniai ir 49 krovininiai automobiliai, 12 105 mm lauko haubicų Schneider M-1934, 24 75 mm lauko patrankos Schneider M-1897, 12 81,4 mm minosvaidžių Brandt M-1934, 18 20 mm automatinių pabūklų Oerlikon (Štabų žinynas, 1938).
Praktikoje vietoje lengvosios rinktinės pėstininkų divizija gaudavo kavalerijos pulką (4 kardų eskadronai, techninis eskadronas, sunkiųjų kulkosvaidžių eskadronas, dviratininkų būrys, šarvuotų automobilių būrys) su priskirta raitąja baterija (4 76,2 mm lauko patrankos M-1902). Taigi, pėstininkų divizija galėjo turėti iki 40 artilerijos pabūklų, 12 minosvaidžių, 22 automatinius pabūklus, daugiau kaip 100 sunkiųjų kulkosvaidžių ir apie 400 lengvųjų kulkosvaidžių. Turėti atskirų kavalerijos vienetų karo metu nebuvo numatyta.
Šarvuočių rinktinę sudarė 3 tankų kuopos, viso 12 senų lengvųjų tankų „Renault“, neturinčių jokios kovinės vertės, ir 32 lengvieji tankai Vickers, ginkluoti tik 7,92 mm kulkosvaidžiu. Be keleto senų šarvuočių rinktinė turėjo 6 šarvuotus automobilius „Landsverk L-181“, ginkluotus 20 mm automatiniu pabūklu ir 2 sunkiaisiais kulkosvaidžiais. ŠA „Landsverk“ karo metu po 2 buvo priskiriami kavalerijos pulkams.
Apsaugą nuo priešo aviacijos turėjo užtikrinti priešlėktuvinės gynybos rinktinė, sudaryta iš 3 baterijų 75 mm pabūklų Vickers ir 5 motorizuotos priešlėktuvinės gynybos kuopos su 20 mm automatiniais pabūklais LAP, skirtos aerodromų apsaugai.
Viso Lietuvos kariuomenė (gen. dr. G.Surgailio, V.Statkaus ir kitais duomenimis) turėjo: 70 105 mm haubicų, 110 75 mm patrankų, 19 76,2 mm patrankų, 12 83,8 mm patrankų, 9 75 mm PLG pabūklus, apie 100 81,4 mm minosvaidžių,151 automatinį 20 mm pabūklą Oerlikon, 944 sunkiuosius kulkosvaidžius ir apie 3700 lengvųjų kulkosvaidžių (apie 3200 ZB-26 ir apie 500 MG08/15). 20 mm automatinių pabūklų LAP Vokietijoje buvo užsakyta įvairiais duomenimis 150-200 vnt., kiek ir kada jų buvo perduota Lietuvai sunku pasakyti.
Iš oro dengiamas tik Kaunas
Lietuvos kariuomenės turima ginkluotė 1939 rudenį sudarė galimybes sėkmingai kovoti su visa sovietų turima šarvuota technika. Atskirai reikėtų paminėti Lietuvos karo aviaciją. 1939 rudenį sovietams ore galėjo pasipriešinti tiktai 27 naikintuvai. Toks mažas naikintuvų skaičius sudarė galimybę tik labai trumpai pridengti vienintelį objektą. Akivaizdu, kad šis objektas – Kaunas.
Nei bombonešių, nei atakos lėktuvų Lietuvos karo aviacija neturėjo. Sovietinių dalinių atakos iš oro galėjo būti tik simbolinės. Pagrindinis ir neįkainojamas ginklas buvo žvalgybiniai lėktuvai ANBO-IV ir ANBO-41. Paprasti, patikimi, lietuviški. Galėjo tūpti ir kilti daugybėje slaptų nusileidimo aikštelių ir tiesiog pievoje. Jie ir tik jie galėjo praktiškai iš karto suteikti informaciją kur ir kokiomis pajėgomis disponuoja priešas, kur juda mechanizuoti daliniai, kur sava kariuomenė.
Iki pat paskutinių dienų Lenkijos karo aviacijos žvalgybiniai lėktuvai pajėgė teikti tokią informaciją savo vadovybei. Kodėl to negalėjo padaryti Lietuvos karo aviacija? Net ir turinti milžinišką persvarą sovietinė aviacija, kaip parodė vėlesni karo veiksmai Suomijoje ir 1941 metais, nesugebėjo veikti efektyviai.
Lietuvos karo aviacijos 7 lėktuvų eskadriles buvo numatyta priskirti divizijoms ir netgi pagrindinėse kryptyse veikiantiems pulkams. Pavieniai žvalgybiniai lėktuvai galėjo sėkmingai vykdyti žvalgybą tiek atskirų junginių, tiek vyriausiosios vadovybės naudai.
