Sunkmetis. Barmenė Morta rimtai susirūpino savo verslo apsukomis. Štai senis Anskaitis alaus išlenkia 34,4 procento mažiau negu pernai tuo pačiu metu. Jo sūnus Giedrius, tiesa, išlaiko pernykštes pozicijas, tačiau žada emigruoti. Išanalizavusi situaciją, barmenė Morta nusprendė dėl viso pikto įsigyti gretutinę profesiją. Kokią? Ogi čigonišką. Sunkmetyje šis verslas turi ypatingą paklausą. - Duok rankutę, ponuli, aš tau visą teisybę - kas buvo ir kas bus. Arba: - Kelk, ponuli, į save, triskart į save. Korta žino, korta mato ir korta viską pasako. Kas jau buvo ir kas dar bus. Šio verslo metodikos Pašilių barmenė išmoko iš keliaujančių čigonių. Galėjo išmokti ir vištas vogti, bet nepanoro, nes pakankamai turi savų. Įgytas žinias bei sugebėjimus reikia panaudoti, nes nenaudojamas daiktas rūdija. - Duokš rankutę, smaragde tu mano, aukseli brangus, - prilipo Morta prie senio Anskaičio. - Aš visas tavo problemas išgvildensiu. Morta saldi ir lipšni lyg čigonė, todėl senis Anskaitis nesiginčija. - Štai linija, kuri veda į laimę, bet staiga nutrūksta. Ar jauti, aukseli, ką tai reiškia? Senis Anskaitis nieko nejaučia. - Tai reiškia, smaragde tu mano, kad tavo laimė nutrūko, bet ji labai netoli. Bokalas "Kablio" tą liniją ir ištiesintų, ir pratęstų. - Tai kad, tai kad... - Supratau. Aš tau, Anskaiti, skolon. Kiek čia liko iki tos pensijos... Senis Anskaitis vis dar žiūrinėja savo delną ir stebisi, kokia sumani ta Morta ir kokia nešykšti jos natūra. Ir sugebėk tu man delne perskaityti, ko žmogus trokšta. Garsas apie barmenės Mortos sugebėjimus toli pasklido. Net sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis, buvo pravėręs duris, bet slenksčio neperžengė, nes nusigando šurmulio. Pradėjo rodytis svečių iš toliau, net verslo žmonių. - Kokios mano verslo perspektyvos? - toks dažniausias jų klausimas. Barmenė Morta patyrinėja delną, pasižiūri į akis ir dažniausiai atsako taip: - Geros. Tik reikia palaukti, kol Volga su Misisipe susilies ir pro Kauną pradės tekėti. Tada tai jau... Tik spėk baksus grėbti. - O kada tai įvyks? - Tada ir įvyks... Kai Volga su Misisipe... - Aišku. Garsas apie Barmenę Mortą, be abejo, pasiekė ir sostapilį. - Nuvažiuok, - liepia didelis viršininkas mažesniam, - į tuos Pašilius ir sužinok viską. O gal mokesčių toji Morta nemoka? Mažesnis viršininkas pasitaisė kaklaraištį ir - dui į Pašilius. Žvilgt Morta pro langą - juodas BMV, Kirkilo laikais pirktas. Stabdžiai cyptelėjo prie pat durų. - Tu, aukseli, dešinę ar kairę man rodysi? O gal kortą mesime? - Dešinę, - pareiškė valdininkas, apsimetęs verslininku ir nusprendęs pagauti Mortą su visais nelegalaus verslo įkalčiais. - Dabar mes viską darome tik dešine. Kairė tinka nebent nosį... Morta ilgai tyrinėjo baltą, išpuoselėtą ranką. Jokių linijų, tik ant didžiojo piršto ji pamatė nuospaudą, kokios paprastai atsiranda nuo ilgo rašymo. Dirstelėjo į apatinę kūno dalį - sėdmenys išplatėję nuo ilgo sėdėjimo. Aišku - valdininkas, o ne verslo žmogus, todėl nepradėjo kalbos nei apie Misisipę, nei apie Misurę. Dar kartą pažvelgusi valdininkui į akis, pareiškė: - Blogai. Ką tik jūsų kontorą užgriuvo STT. Ir "Saulėlydžio" komisija už durų... To visiškai pakako. Kažką vapėdamas apie nekaltumo prezumpciją, valdininkas nuraitė kojas į savo BMV. Morta pergalingai apžvelgė barelį ir paklausė: - Na, kas kitas? Gal tu, Marmokai, aukseli brangiausias?
Stasys Varneckas