Antikinėje Graikijoje, darbas, atliekamas dėl žmogaus kūno poreikių, buvo laikomas niekingu.
H. Arendt gan plačiai tai nušvietė savo veikaluose: to meto žmonės manė, jog dirbti reiškia būti būtinybės vergu, instrumentum vocale, animals laborandi – kalbantys instrumentai, dirbantys gyvuliai - taip degraduodavo žmogus, pavergtas per būtinybę, ir per darbą, o jo egzistencija būdavo pasyvi, kaip darbinio gyvulio, kaip daržovės.
Šia samprata buvo grindžiama visa vergovės institucija - vergovė buvo ne kas kita, bet bandymas pašalinti darbą, būtinybę iš žmogaus gyvenimo sąlygų. Tam, kad vieni piliečiai būtų išvaduoti iš būtinybės, kiti turėjo būti neišvengiamai jai pasmerkti ir joje įkalinti.
Bet Mesijas atėjo paskelbt naują žinią - visi yra lygūs prieš Kūrėją. Krikščionybė suteikė darbui teigiamą prasmę - darbas kaip išganymas. Vienuoliai gyveno asketiškai, įprasmindami savo egzistenciją šitaip – per maldą ir per darbą. Bet žemiškos pagundos, lyg hidra, kelia nukirstą galvą, prabanga, lyg tas biblijinis žaltys, įsirango ir į Bažnyčią, bet – įvyksta apsivalymas. Liuteris ir jo 95 tezės, protestantiškoji etika – darbas disciplinuodavo protestantų kūnus, kietas guolis, šiurkštus apklotas ir prėskas maistas apsaugodavo nuo blogų minčių, sugedimo ir ištvirkimo. Būtinybės našta primindavo apie slegiantį būties sunkumą ir aukštesnių jėgų galią.
Būtinybės principas, neišvengiami suvaržymai - potraukiai sublimuojami, suvaržomi, atidedami. Bet palaipsniui bunda, žadėdama išsilaisvinimą, nežinoma galia – mechaniniai laikrodžiai, vandens malūnai, ir spausdinimo mašina.... Laikas, pasaulis ir tikrovė gali būti suvaldyti, o žmogus - išlaisvintas... Rankų darbas pakeičiamas mechaniniu, iš pradžių - industrinė revoliucija, po to - poindustrinis virsmas, ir išsivadavimo viltis – rankų, sakoma, greit ir visai nebereikės... Išvaduotas iš būtinybės, iš kūno poreikiams pavergto darbo, kiekvienas taps mąstytoju, kiekvienas taps filosofu....
Išsilaisvinimo viltis, dar tik numanoma, išplinta kaip virusas, sąmonė juo užsikrėtusi sukarščiuoja – kaip atsikratyti gyvenimą suvaržančios būtinybės, kartą ir visiems laikams...? Pasak Ralfo Dahrendorfo, galia yra nulinės sumos žaidimas – ji visuomet įgyjama kito sąskaita. Pavergiant, manipuliuojant, deleguojant, įpareigojant, arba neva tai draugiškai paprašant – būtinybei pavergtas darbas užkraunamas ant Kito (realaus arba simbolinio) pečių, subjektas išsilaisvina iš nemalonios veiklos ir atsiduoda kūrybinei, vartojimo arba politikavimo ekstazei....
Christopheris Lachas rašė: kalbantieji elitai - diskurso galia, akademiniai burtažodžiai, klasifikacijos, projektai, prognozės ir diagnozės.... Simboliniai analitikai, per kalbą apvaldę tikrovę, užima Dievo vietą – žodis tampa kūnu, i.e. įstatymu, projektu ar institucija...
Darbas, pavergtas būtinybei, tampa niekiniu, tampa niekingu. Tokia banali, slegianti, žemiška tikrovė... Perfrazuojant feminizmo teoretikę Simone Beauvoir, - kasdien, metai iš metų, valyti, šveisti, plauti... - ritualas iki mirties - „metai nebekopia į dangų, (...) tai amžina dabartis, bergždžia ir beviltiška.“ Darbas, įkalintas kasdienybės rutinoje, neveda į kalbančiųjų elitų dangų.
Tie, kurie dirba – groteskiškos pamėklės stenduose: „turiu savo kabinetą, bet...“, „gaunu daug pinigų, bet...“, ir panašiai. Būtų žmogus kaip žmogus, jei ne tas lemtingasis „Bet...“ O dabar, kaip sako pokolonializmo studijų teoretikai – „less white, less bright“. Pavargusi kasininkė, nusiminusi valytoja – feminizuotas skurdas. Diskursyvinė pralaimėtojo pozicija, „loseriai“, matyt, sukurti tam, kad tėvai galėtų pagąsdinti savo vaikus - žiūrėk, Petriuk ir Maryte, jeigu nesistengsi, nekonkuruosi, nesieksi tikslo - ir tau taip atsitiks, ir nukryps į tave Dievo pirštas, ir jausi nepakeliamą naštą ir jos sunkybę – ir teks pačiam plauti indus ir šveist grindis ir - nebent susirastum kažką kitą, kam galėtum visa tai užkrauti. Todėl kovok už vietą po saule, drąsiai ženk pirmyn pro pavargusius, suklupusius bei lengvai sužeistus!
„Svajoju niekada nedirbti nuobodaus darbo“ – šaukte šaukia „Hansa“ banko reklamos mergina. Christopheris Laschas tai vadina kasdieninio gyvenimo holokaustu - rutininis darbas, šita bergždžia tikrovė, iš kurios bet kuria kaina privalu ištrūkti, išsivaduoti... Perfrazuojant kadaise populiarią dainą, - parodyk ką, turi ir / arba ką moki, eik, kur gali ir kur nori – ar į Harvardą, ar tik į „Kelią į žvaigždes“, o gal į „Vakaro žinių“ mergaičių kalendorių, - vaduokis iš šitos nebylios ir bergždžios tikrovės, iš aklos būtinybės pančių. Antraip, suvaržytas ir susipainiojęs juose, patirsi tą traumuojantį ir dramatišką virsmą, degeneruosi į animals laborandi, instrumentum vocale, transformuosies į daržovę, tapsi runkeliu – tada, beliks tik pasyviai riogsoti ant sofos, spoksant į ekraną ir, kaip sakome viename amerikietiškame filme, netgi „pačiam sau darytis manikiūrą....“ Išties baisu.
Visuotinių žmogaus teisių, tolerancijos ir pakantumo amžiuje formuojasi tas pats antikinės Graikijos diskursas, ta pati vergovės filosofija – darbas, pavergtas būtinybei, darbas, atliekamas dėl kūno poreikių, yra gėdingas.
Madų ir stiliaus žurnalai ironizuoja: tobulybė nepasiekiama tiems, kurie neturi samdomų darbuotojų.
