Baimė ir drebėjimas, egzistencinė nežinomybė, grėsminga, nesuprantama, nebyli Visata... Ir silpnas žmogus, slegiamas gėdos, kaltės ir netikrumo... „Baimė ir drebėjimas“ – taip vadinasi Soreno Kierkegaardo knyga. Visos metafizinės sistemos bergždžios, gyvenimas kupinas absurdo ir nesuprantamumo, Abraomas veda aukoti savo mylimą sūnų Izaoką ir šitaip stoja prieš Dievą – bijodamas ir drebėdamas, slegiamas nepakeliamos kaltės.
Po lemtingų 1990, lygiai taip, posovietinė Lietuva žvelgė į Vakarus – su baime ir drebėjimu. Slegiami nepakeliamos Vakarų didybės. Slegiami savo nepakeliamos kaltės, i.e. prigimtinės nuodėmės – už tai, kad yra tokie, kokie yra, istorijos produktas, sovietinio eksperimento auka - kad išauklėti totalitarizmo dvasioje, kad jų sąmonės ir mintys užterštos sovietinio smogo, už tai, kad nemokšiškai balsuoja ir nemokšiškai investuoja, už tai, kad nemoka kurt rinkos ekonomikos, ir yra ksenofobiški nacionalistai, nematę toliau savo kaimo (ach, tie laikai... Lenkija tuomet buvo pats egzotiškiausias užsienis...!)
Potrauminis sindromas Vidurio ir Rytų Europoje... Paradoksalu, bet... Viena vertus, pripažįstama - esą, jie patyrė kažką siaubingo, kultūrą ir asmenybę naikinančią pusę amžiaus trukusią traumą, kita vertus, čia pat griežtu akademiniu tonu diagnozuojamas aukos sindromas ir nustatomas režimas: draudžiama savęs gailėt– nevaidinkit mesijų ir nevirkaukit, ir nustokit kažko ypatingo iš pasaulio reikalaut! Štai jums Coca Cola ir Modern Talking - linkime pasveikt!
Ir nedrįsti reikalaut – šaltuose bendrabučiuose, sausakimšuose troleibusuose, purvinuose turguose ir pilkose palatose, - nuolat klausi, kodėl yra taip, kaip yra, atsigręžęs į save, ieškai ten priežasčių - nė akimirkai neapleidžianti graužatis. Ech, tas slegiantis jausmas, kuriame persipina kaltė ir gėda, tas savigraužos ir nerimo kokteilis, sprogstamas mišinys, pasireiškiantis alkoholizmu, karu keliuose ir savižudybių skaičiumi.
Niujorke, kone kas savaitę kad nors švenčia savo išdidumą – celebrating pride. Gėjai ir lesbietės, afroamerikiečiai ir latinos, išeiviai iš buvusių kolonijų – Indijos, Haičio, Trinidado... „Homo sovieticus“ – paskutinis subjektas, kuris neturi savo „pride.“ Jis tik turi savo gėdą ir savo gėlą... Pereinamuoju laikotarpiu – „laissez faire, laissez passer“ - gali būt arba pralaimėtojas, arba amoralus... Diskurso (ir socialinės) pozicijos, kurias gali pasirinkti, ne tiek jų daug – arba vulgarus nouveau riche, išsivadavęs iš totalitarizmo gniaužtų ir godžiai šlamščiantis libertarizmo ideologiją, arba suvargęs, papilkėjęs senosios kartos ir/arba sistemos atstovas, besilaikantis – lyg skęstantis šiaudo – to, ko buvo mokytas, egzistencinės atramos, sukurptos iš sudužusios sistemos nuolaužų.... Kažkur tarp jų, apšviestas, bet dar nematomas, malasi ir nouveaux intellectuel - vienok, ne visiems gi duota harvarduose savo tapatybes reflektuot....
Ideologinis aparatas, gerai suteptas, funkcionuoja nepriekaištingai. Ach, kokie spalvingi tie ideologijos burbulai... Pasaulis – tai nesibaigianti šventė, - laisva rinka, atvertos sienos, neribojamos galimybės - tik jis pats, posovietinis subjektas, yra problema. Reikia, išmušus iš jo senas (ir klaidingas, be abejo) vertybes, išmokyti jį demokratijos, rinkos ekonomikos, įpūst jam verslumo ir pilietiškumo dvasią. Reikia atlikt institucinę ir sąmonės reformą... T.y. operaciją – yra vilčių, kad padės... Nenuostabu, kai diagnozuota sudėtinga liga, nuo kurios dar neatrastas patikimas vaistas, - išauga savižudybių skaičius. Veidai troleibuse – rodos, net papilkėję – nuo savigraužos, nerimo ir nuo baimės Egzistenciniame ir ekonominiame akligatvyje, ideologinis aparatas suponuoja santvarkos teisingumą, nepalikdamas kitų išeičių, kaip kaltint pačiam save. O valstybės stiuardas oriai praneša - „tautiečiai, kylame į šviesią ateitį, prašau, susiveržkite diržus.“
Dekonstruoti visas prievartines ideologijas – sena svajonė, tuo bandė užsiimti dar Marksas, vėliau estafetę perėmė feministės, kolonijinio išsivadavimo judėjimai ir netgi queer. Bet Gintarui Petrikui pavyko įgyvendinti tai, apie ką nesvajojo nei Marxas, nei Derrida. Jo sugrąžinimas (ar sugrįžimas) buvo pergalingas dekonstrukcinis gestas, šluote nušlavęs visas melagingas ideologines sistemas, demaskavęs netikrus jų pažadus, ir klaidinančią, klastingą pačios sistemos prigimtį.
Šitiek metų slegiančios gėdos ir kančios – juk viskas, ko reikia, duota, - laisvė, demokratija, nepriklausomybė, nevaržomos galimybės – o vat, nemoku gyvent, ir tiek... – su kartėliu prisipažįsta žmogus. Šitiek metų savigraužos... Bet atėjai Tu, ir įvyko simbolinis apsivalymas. Demaskavęs sistemos bejėgiškumą ir begėdiškumą, išvadavai subjektą nuo jam inkriminuojamų kaltinimų nemokšiškumu, atsilikimu, nuo kaltės ir savigraužos.. nuo potrauminio sindromo, nuo nerimo, gėdos ir kančios.
Petrikas sakosi esąs nekaltas. Eichmanas, vienas Holokausto vykdytojų, taip pat jautėsi esąs nekaltas – dar daugiau, teigė rėmęsis I.Kanto moralės filosofija ir teismo metu ją nuolat citavo (įdomu, ką Petrikas pacituos?) O rašytojas Stefanas Cveigas,– šitas tai nusišovė sužinojęs, kad jo mylimoje tėvynėje Vokietijoje įsigali naciai – šitas, matyt, jautėsi kaltas.
Bet dabar, jau tapo įprasta, kad kaltų nėra – tiesiog nekaltybės amžius! Ir Paksas nekaltas, ir Petrikas nekaltas, ir tas, kur labai gražiai šoko – irgi nekaltas... Kalta, kaip visada – tauta. Už tai, kad pati išsirinko, pati balsavo, už tai kad flirtavo, kad vaikščiojo viena vėlai vakare, kad neprotestavo, nešaukė ir nesipriešino... O Petriko atveju – kalbant paprastai – kalta, kad davė.... Kaip Vienuolio aprašytais Veronikų laikais –iš Juozelio, nei „šipkartės“, nei pinigų.... liko tautai viena tik gėda ir negarbė....
Nors būsto kainos Lietuvoje pranoko pačios save, o dainuojančios revoliucijos laikus šiandien primena nebent auganti infliacija, bet suvargę žmonės troleibusuose ar „Humanos“ parduotuvėse spinduliuoja neregėtu orumu – visai kaip tos Rainerio Marija Rilkės aprašytos moterys, kurios „liko šalia tūžmingųjų ir girtuoklių, nes surado būdą pasislėpti savyje nuo jų taip giliai, kaip niekur kitur; o kai jos pasirodydavo žmonėse, tai nepajėgdavo to nuslėpti ir švytėdavo, lyg visada būtų drauge su šventaisiais.“
