Kaskart nešdamas išmesti šiukšles susitinku kaimyną, kurį pamatęs kompleksuoju. Ne dėl gražaus veidelio, tvirto sudėjimo, išminties ar socialinės padėties. Dėl... ūgio. Kokie 1 m 95 cm. Nereikšminga smulkmena, tačiau vieša paslaptis, kad moterims patinka aukštesni.
Juokingai skambės, tačiau, kad ir tobulas vaikinas būtum, 1 m 70 cm „vizitinė“ vargu ar tau padės „sumedžioti“ 1 m 75 cm ilgakoję blondinę. Centimetrų trūkumas žudo ir to pakeisti negalėtų net ir dabar itin populiarus skalpelis - kojų ar kūno neištempsi (juokiuosi atsiminęs kino filmus, kuriuose herojai bandydami prailginti rankas ilgas valandas kabėdavo ant skersinių sporto salėje, o patys kvailiausi - vaikščiodavo lietuje tikėdamiesi užaugti).
Neabejotina, kad centimetrų stygius sumažina silpnosios lyties atstovių pasirinkimo ratą. O kur dar įvairūs nevisavertiškumo kompleksai, kalami dar nuo mokyklos. Fizinio lavinimo pamokose reikėdavo stovėti pagal ūgį ir atsidūrus gale, patikėkit manimi, susidarydavo natūralus „nevykėlio“ sindromas. O stovintys priekyje milžinai buvo lyg tikri čempionai, nors nė velnio neraukė matematikos, o lietuvių kalba jiems taip pat buvo neatrastas žemynas. Kur teisybė? Pasitikėjimo mažiesiems tai tikrai nepridėjo ir galbūt tapo pirmąja neįvertinimo pamoka.
Kavinėje ar vakarėlyje prieš kiek aukštesnę gražuolę kukliai nudelbi akis. Ko iš jos tikėtis? Tik draugė, o kas gali būti daugiau, kai tavo kakta remiasi į jos lūpas. Tiesa, tada tavosios remiasi į strategiškai geras pozicijas... Bet aš ne apie tai. Prisimenu vieną „susicementavimo“ vakarėlį, kai pažįstamas smulkaus sudėjimo vaikinukas šokdino visa galva aukštesnę gazelę. Vargu ar jis tikėjosi ko nors rimto, bet abu iš to juokėsi ir ne tik jie. Apkalbų netrūko, o stereotipai kaip visada klesti, ypač tokiais gyvenimo atvejais.
Galbūt atsitiktinumas, tačiau pastaruoju metu (šiaip tai visada) Lietuvoje prancūziškos – porelės retas reiškinys ir jas ramiai galima įtraukti į Raudonąją knygą. Aplinkinių žvilgsnius vyriškis gal ir nugalėtų, su jais susitaikytų, tačiau kaip jaustis moteriškei, einančiai šalia 15 cm (kulniukai šiuo atveju vaidina nepaskutinį vaidmenį) mažesnio stipriosios lyties atstovo. Juk nuo mažens buvo kalama į galvą, kad vyriškis turi apsaugoti savo moterį ir šalia jo ji turi jaustis saugi, o kaip čia dabar, kai šalia kulniuoja pyplys.
Kiek daug minusų ir atvertos mažųjų žaizdos, tačiau galima paieškoti ir pliusų. Bendraujant su įvairaus ūgio žmonėmis teko pastebėti keletą įdomių niuansų. Nenoriu vienareikšmiškai teigti, bet dėl ūgio kenčiantys mažyliai – irzlesni, nervingesni nei didieji, karštakošiai, nerealiai komunikabilūs, šiaip įdomūs ir judrūs bei vietoje nenustygstantys žmonės. Kaipgi kitaip atkreipti aplinkinių dėmesį. O aukštaūgiai - lėti, negrabūs, atsipalaidavę ir pernelyg savimi pasitikintys. Kuo gamta apdovanojo, reikia išnaudoti, juolab turi ūgį, tai ko stengtis – net pačioje tirščiausioje minioje būsi pastebėtas. Jau ieškote palyginimų.
Prie baro būdamas mažas taip liksi nepastebėtas ir nublanksi, jeigu šalia stovės aukštas, be jokių pastangų pastebimas vyrukas. O jeigu koncerte - vidury atsistojęs vėlgi nieko nematysi, ech... Todėl vėlgi reikia būti ganėtinai reaktyviniam, kol ant tavęs neužlipo koks gigantas.
O kaip buityje? Čia persvara ganėtinai lygi. Aukštaūgiui lengviau įsukti lemputę, nuo viršutinės lentynos paimti džiūvėsių maišelį ar užkabinti užuolaidą, o mažesniems nereikia nervintis dėl pernelyg arti pritrauktos mašinos sėdynės, be to, jie greičiau dulkes nuo palangės nušluosto (aš vėlgi apie judrumą).
O kaipgi politikoje. Juk „mažiukus“ galima ant pirštų suskaičiuoti: Vytautas Landsbergis, Eugenijus Gentvilas ir dabartinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, dėl savo ūgio turėjęs netgi problemų legendinio Lietuvos eksprezidento Rolando Pakso laikais. Ir tai vos nesibaigė kėdės praradimu, bet vėlgi tas neramus charakteris ir staigūs atsakai į mestas replikas. Ką gi daugiau daryti, kai tu bent 20 cm mažesnis už kolegas ir bene mažiausias užsienio reikalų ministras Europos Sąjungos šalyse.
Tiesa, ar atsimenate poną Valentiną Junoką, kurio sprogstantį charakterį parodydavo sprinteriškai bėgiojančios akys, nors per garsųjį skandalą jis tikrai norėjo būti nepastebėtas.
Beje, itin aukštų šulų irgi ne vežimu vežk. Algirdas Brazauskas ir Viktoras Uspaskichas pasižymi centimetrais, tačiau nepriskirtini milžinių kategorijai, mat kadaise ribą pažymėjo Adolfas Šleževičius, ramiai galintis vykti į Serbiją ir padėti išretintai Lietuvos rinktinei. Vis dėlto pastarųjų ramūs atsakymai ir sukoncentruota kalbėsena visiškai patvirtina mano išdėstytą mintį.
Tokios tendencijos, o prieš gamtą nepašauksi. Be to, vargu ar ūgis turi įtakos valdžios ar asmeniniams sprendimams. Ir šiaip visai nesvarbu, ar tu 1 m 50 cm kaip Deivis, ar 2 m 20 cm kaip Arvydas Sabonis. Gyvenimo žuvys plaukioja, telieka susirasti pagal savo kategoriją.
Keiksmažodžiams, plakimui klaviatūra, pagyroms ir maloniems šūksniams: visiškam pasitenkinimui [email protected]
