“Lietuvos žinios”, taupydamos vietą, paskelbė sutrumpintą interviu variantą, tad skelbiu jį pilną.
- Knygoje keliate klausimą – kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas, o kada Didysis Tėvynės karas. Kada ir kodėl suabejojote įprastu datavimu?
- Pirmiausia, patislinkime klausimą, kad kas nors nepagalvotų, jog kalbatės su vienu iš šarlatanų, užsiimančių vadinamąja „naująja chronologija“. Aš neskatinu abejoti nei vienu iš bendrai žinomų FAKTŲ, neketinu ginčytis, kad karas tarp Rusijos ir Vokietijos prasidėjo 1941 birželio 22 dieną. Problema kita – egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp visiškai neutralaus išsireiškimo „Vokietijos – sovietų karas“ ir termino „Didysis Tėvynės karas“. Tėvynės, o dar ir „Didysis“ – tokiais žodžiais galima apibūdinti tik pavyzdžių neturinčių žygdarbių, masinio heroizmo ir didžių darbų istoriją. Aš suabejojau, kad toks VERTINIMAS atitinka tikrus faktus, kai kalbame apie realius 1941 metų vasaros įvykius. Įsitikinau, kad pirmosios sovietų-vokiečių karo dienos, savaitės ir mėnesiai – tai gėdinga iki dantų ginkluotos Raudonosios Armijos iškrikimo istorija, paniško bėgimo ir masinio dezertyravimo istorija. Aš manau, kad man pavyko įrodyti ir pagrįsti tokią išvadą, pasitelkiant didžiulį kiekį dokumentų, kurie panaudojami knygoje.
Nekenkia prestižui
- Dažnai rašote apie Rusijos kontroliuojamų archyvų prieinamumo problemas. Kokiu mastu Antrojo pasaulinio karo istorijai svarbių dokumentų išslaptinimas gali pakenkti Rusijai kaip valstybei, tautiniam orumui ir politiniam prestižui?
- Dokumentų išslaptinimas galutinai patvirtins teiginį, kad Stalinas buvo vienas pagrindinių Antrojo pasaulinio karo organizatorių ir pradėjėjų; kad pirminiame to karo etape Sovietų Sąjunga reiškėsi kaip agresorė ir įvykdė daugybę karo nusikaltimų. Kaip visa tai gali paveikti Rusijos "politinį prestižą"? Niekaip, jei Rusija tvirtai ir aiškiai pareikš, kad ji nelaiko savęs stalininės imperijos politine įpėdine. Kaip dokumentai apie Hitlerio nacių piktadarystes atsiliepia šių dienų demokratinei Vokietijai? Niekaip. Todėl, kad ji nėra "trečiasis reichas", ir tai visiems aišku taip neabejotinai, jog ir ginčytis nėra dėl ko. Šių dienų Rusijoje viskas sudėtingiau.
- Kiekviena į karą įvelta tauta ir šalis turi savo požiūrio tašką, savą perspektyvą ir kažkiek savitai vertina įvykius. Taip pat ir perskaitomas knygas. Ką galite apie tai pasakyti lietuvių skaitytojui, kuris atsivers jūsų netrukus pasirodysiantį veikalą?
- Jau 20 metų praėjo nuo to laiko, kai Lietuva atkūrė savo, kaip nepriklausomos valstybės statusą. Laisvė yra labai gerai. Netgi Dmitrijus Medvedevas pripažino, kas „laisvė geriau, negu nelaisvė“. Bet laisvą žmogų ir laisvą tautą ištinka didelė problema – atsakomybė. Tai labai sunki našta. Vergui paprasčiau, vergui negalioja garbės ir sąžinės reikalavimai. Laisva Lietuva, jos mokslininkai, istorikai, rašytojai ir žurnalistai turi atsakyti į klausimą: kieno pusėje buvo lietuvių tauta Antrojo pasaulinio karo metais. Kai aš, pavyzdžiui, skaitau tokius pareiškimus: „Vokiečiai įtraukė lietuvius į į dalyvavimą žydų genocide ir mes (lietuviai) dabar turime tai srėbti“, – šitai, mano akimis, yra vergo (arba vaiko), bet jokiu būdu ne laisvo ir atsakingo žmogaus pozicija.
- Kai kas interneto forumuose jus kaltina, kad savo tyrinėjimuose remiatės tik rusų kalba rašytais šaltiniais. Ką manote apie kūrinius, kuriuos šia tema parašė autoriai Vakaruose?
- Aš tyrinėju SSRS dalyvavimo kare medžiagą. Pagrindiniai šios temos šaltiniai yra sovietų karinės ir politinės vadovybės bei operatyviniai Raudonosios armijos štabų dokumentai. Jie parašyti rusų kalba. Klausimas, kodėl aš naudojuosi dokumentų originalais, užuot perrašinėjęs Vakaruose išleistus KGB "įtakos agentų" kūrinius, yra absurdiškas iki farso.
- Ar šiandieninėje Rusijoje yra saugu rašyti naujausią istoriją ne taip, kaip nurodo oficialioji doktrina?
- Kaip matote, esu dar gyvas. Žinoma, į mano internetinį tinklalapį kasdien ateina laiškų, kuriuos parašo, švelniai tariant, pikti ir neišauklėti žmonės. O jei rimtai, tai statistika yra didelių skaičių mokslas. Jei manęs, ar Aleksandro Podrabineko dar neužmušė, tai iš to kažkokių apibendrinančių išvadų nepadarysi.
Nenutiko nieko bloga
- Kaip vertinate Antrojo pasaulinio karo rezultatų vertinimo skirtumus? Ar yra daug laimėjusių Europos tautų, jei atsižvelgtume į tai, kas ištiko Europą po karo? Kas tie didžiausi laimėtojai?
- Europai po karo nenutiko nieko bloga, palyginti su tuo, kas toje Europoje dėjosi prieš karą, kai egzistavo du baisūs teroristiniai Stalino ir Hitlerio režimai bei dar pusė tuzino smulkių "fiureriukų". Karas baigėsi visišku ir besąlyginiu hitlerinio nacizmo, itališkojo, kroatiškojo, vengriškojo ir slovakiškojo fašizmo sutriuškinimu. Karas baigėsi tuo, kad JAV sukūrė atominę bombą, kuri visam laikui sustabdė Stalino ekspansiją į Vakarus. Karui dar nespėjus baigtis buvo paleistas Kominternas. Karas sudaužė stalininio režimo jėgas ir autoritetą, beje, taip stipriai, kad jo demontavimas prasidėjo praėjus vos kelioms savaitėms po diktatoriaus mirties.
Mažai? Baisiai brangu? Sutinku, bet tam, kad būtų "daugiau ir pigiau", reikėjo smaugti totalitarinius režimus įsčiose žengiant pirmuosius formavimosi žingsnius. Dėl savo tingumo, dėl abejingumo svetimai nelaimei ir atvirą bailumą, kurį matėme 1938-1939 metais, Europa ir sumokėjo tokią didžiulę kainą.
Trys miestai – neatsitiktinai
- Be kita ko, esate rašęs, jog Raudonoji armija ir Vermachtas tik dėl nelaimingai susiklosčiusių politinių aplinkybių susidūrė kaktomuša, nors galėjo sudalyvauti bendrame parade Stambulo, Teherano ar net Londono gatvėse. Gal galite pailiustruoti kurią nors iš šių versijų?
- Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad apie "paradą Stambulo, Teherano ir Londono aikštėse rašiau ne knygoje, o gana emocingame savo interneto svetainės įraše. Ir vis dėlto šiuos tris miestus minėjau neatsitiktinai. O dėl Stambulo, tai viskas labai paprasta. 1940 metų lapkričio 25 dieną Molotovas perdavė Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje susitarimo dėl sąlygų, kuriomis SSRS prisijungtų prie Trišalio pakto, projektą. Jame, be kita ko, buvo kalbama apie sovietų karinės ir karinės jūrų bazės sukūrimą sąsiaurių rajone ir minėta, kad Turkijai nesutikus "Vokietija, Italija ir SSRS parengs ir įgyvendins būtinas karines priemones". Tai ne kokia "alternatyvi realybė", o citata iš dokumento.
Tame pačiame dokumente sakoma, kad "centrinis SSRS teritorinis siekis yra kryptis į pietus nuo Batumio ir Baku – Persų įlankos link". Turėkite galvoje, kad "naftos žemėlapis" tuomet atrodė visiškai kitaip – Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija išgaudavo niekingai mažą naftos kiekį, o antroje vietoje pagal gavybą Senajame žemyne (po SSRS, žinoma) buvo Iranas. Taigi žygis į Teheraną visiškai tiko į Molotovo deklaruotus "SSRS teritorinius siekius".
Trumpai
M.Soloninas (1958), naujosios kartos rusų istorikas. Baigęs Kuibyševo (dabar Samaros) aviacijos institutą, šešerius metus dirbo slaptame karo pramonės konstruktorių biure. Prasidėjus "perestroikai", teko keisti darbą ir tapti kūriku. M.Solonino sukaupta stulbinama informacija sudarė galimybes pažvelgti į 1941 metų tragediją visiškai naujai. 2003 metais po ketverių įtempto darbo metų Soloninas parašė pirmąją knygą "Statinė ir lankai" ir kreipėsi į Rusijos leidyklas, siūlydamas ją išleisti. 32 leidyklos atsisakė. Autorius kreipėsi į Ukrainos leidyklas ir vėl 14 atsisakė. Tik 15-oji nedidelė leidykla "Atgimimas" sutiko knygą publikuoti. Įvyko proveržis. Knyga jau kitu pavadinimu "Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" Rusijoje išleista daugiau kaip dešimt kartų. Pirmosios knygos sėkmė leido istorikui tęsti darbą toliau: jau penkios pasirodžiusios knygos išleistos didžiuliais tiražais ir yra graibstomos skaitytojų.
Bus ir vieša paskaita Vilnijuje.
Susijęs tekstas:
