Vyriausybės laimėjimus temdo nekonstitucinės procedūros
Džiaugiamės, kad Europos Sąjunga susitarė dėl naujos finansinės perspektyvos. Gerai, kad Lietuvos delegacija pasirodė esanti principinga ir atkovojo bent dalį to, ką Didžiosios Britanijos dėka buvo beveik praradusi. Dėl to galima pasveikinti premjerą, bet toliau lieka dar svarbesnis dalykas – mums patiems susitarti, kam tie Europos pinigai Lietuvoje turi būti naudojami. Ši tema mūsų darbotvarkėje bus viena iš svarbiausių.
Prieš pereinant prie Lietuvos reikalų, reikia išsiaiškinti keletą dalykų. Pirmiausia ar Vyriausybei užsienio reikaluose ir Europos reikaluose galioja Konstitucija ir įstatymai, ar dėl tikslo galima nesiskaityti su priemonėmis. Premjeras derybose dėl naujos finansinės perspektyvos buvo suvaržytas Seimo Europos reikalų komiteto jam suteikto mandato. Įgaliojimas buvo griežtas: „Derybose laikytis Liuksemburgo derybinio pasiūlymo, nuo jo nenutolti, o jeigu derybų metu reikalai keisis iš esmės, sukviesti neeilinį Europos reikalų komiteto posėdį“.
Lietuva pasibaigus deryboms prarado apie 30 proc. struktūrinių fondų paramos, palyginti su tuo, kas buvo siūloma pirmininkaujant Liuksemburgui, ir tai yra esminis pasikeitimas, tačiau Europos komiteto posėdis šiuo klausimu nebuvo sukviestas. Galima diskutuoti, ar buvo teisingas Europos reikalų komiteto sprendimas, būtent taip formuluojant Lietuvos poziciją, ar teisingai elgėsi premjeras, kai sutiko su tokiu Europos reikalų komiteto sprendimu, bet sprendimas buvo toks ir jo Vyriausybė nesilaikė.
Taigi derybinių laimėjimų fone išlieka klausimas, ar Vyriausybei svarbi Seimo pozicija, ar dalyvaudama derybose Vyriausybė laikosi Konstitucijoje ir Seimo statute nustatytų procedūrų, ar derinamos nustatytos pozicijos. Visuotinės euforijos dėl laimėjimų fone kai kam tai gali atrodyti smulkmena, bet procedūros užsienio politikoje yra tikrai ne smulkmenos. Gerai, kai derybos baigėsi taip, kaip jos dabar baigėsi, bet ateityje mes galime susidurti ir ne su tokiais gerais sprendimais ir jeigu Vyriausybė derybose nesilaikys procedūrų, manau, turėsime didelių problemų.
Todėl žadu Europos reikalų komitete iškelti principinį klausimą: ar tai, kas yra sprendžiama Europos reikalų komitete, Vyriausybei yra privaloma, ar tai tik gražūs palinkėjimai skrendant į Briuselį ar kur nors kitur. Jeigu Vyriausybė atsakys, kad toks ir yra jos požiūris į Seimą, matyt, kitą sykį siūlysime Seimo poziciją taip ir formuluoti: linkime geros kelionės.
Seimo statutas turėtų galioti ir Seimo pirmininkui
Praėjusią savaitę Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas parašė laišką prezidentui, siūlydamas apsvarstyti kariuomenės išvedimo iš Irako perspektyvas. Nesigilinu į pasiūlymo turinį ir į visas su tuo susijusias galimas interpretacijas. Toks pirmininko laiškas sutapo su Petro Gražulio laišku ir net motyvacija buvo ta pati – Lietuva turi persvarstyti savo poziciją dėl tariamų JAV karių ar CŽV karių vykdomų žiaurumų. Galima būtų nekreipti dėmesio į tokį laišką, ypač kad ir prezidentas, ir premjeras skeptiškai įvertino tokią iniciatyvą, tačiau Seimo pirmininko iniciatyva privertė dar kartą pagalvoti apie Seimo vaidmenį užsienio reikaluose, ir apskritai valstybės reikaluose, bei įvairias procedūras. Pagal Seimo statuto 29 str., Seimo pirmininkas vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui bei atlieka procedūrinius veiksmus: pasirašo nutarimus, įstatymus ir pan. Taip pat esant reikalui pavaduoja prezidentą. Bet tuo atveju, kai nereikia pavaduoti prezidento, jis tik vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui. Kitaip sakant, jokio savarankiško vaidmens užsienio politikos reikaluose jis negali vaidinti. Sprendžiant valstybės reikalus Valstybės gynimo taryboje ar kur nors kitur Seimo pirmininkas gali tik atstovauti Seimui ir jo nuomonei. Taigi ir laiškus prezidentui dėl užsienio politikos reikalų Seimo pirmininkas gali rašyti tik atstovaudamas Seimui. Kitu atveju jis tokius laiškus gali rašyti kaip pilietis ar kaip Naujosios sąjungos pirmininkas. Iki šiol Seimo pirmininkas elgėsi kitaip ir pastarąjį laišką rašė net nepaklausęs Užsienio reikalų komiteto ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nuomonės. Esu įsitikinęs, kad tokią praktiką reikia baigti. Bandysime įtikinti Seimo pirmininką, kad Seimo statutas ir jame išdėstytos nuostatos galioja ir jam.
Antikorupcijos komisijos vadovą pražudė savarankiškumas
Ir dar viena tema – netikėtai pagarsėjęs Seimo narys Petras Baguška. Nesiimu jo ginti nuo partijos vadovo, bet natūralu, kad ne vienam kyla klausimas, kodėl P. Baguška yra taip sistemingai puolamas Darbo partijos. Matau vienintelę priežastį, apie kurią viešai per daug nekalbama, – tai akivaizdus noras susidoroti su gana savarankišku Antikorupcinės komisijos pirmininku. Savarankiškumas tokiame poste yra pavojingas tiek valdančiosios koalicijos didžiausiai partijai, tiek ir pačiam P. Baguškai. Todėl jis bus metamas ne tik iš partijos, bet ir iš frakcijos, o to rezultatas – jam bus siūloma pasitraukti ir iš komisijos pirmininko pareigų, kaip nebeatstovaujančiam didžiausiai frakcijai. Tai štai kaip Lietuvoje kovojama su korupcija.
Parengta pagal gruodžio 19 d. A. Kubiliaus spaudos konferenciją.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
