Lietuvos kultūros spauda pasižymi gausybe prieštaringų bruožų, kurie, veikiausiai, būdingi visoms pereinamojo laikotarpio visuomenėms. Kad ir ką besakytų optimistai (šių eilučių autorius save priskiria atsargiems skeptikams), nepanašu, kad šiandieninis kūrybinis ir intelektinis tokios spaudos potencialas būtų labai didelis.
Šią ne itin linksmą mintį galima pailiustruoti faktu, kad per pastarąjį dešimtmetį neatsirado nė vieno naujo, veržlaus ir ambicingo periodinio kultūros leidinio. O savo gyvavimą nutraukė beveik pustuzinis šiokias tokias ambicijas puoselėjusių kultūros žurnalų, mėginusių atkurti tarpukario leidybos tradiciją. Kiti dar toliau pasistūmėjo į kultūros paribius.
Žinoma, dėl to neturėtume rautis sau nuo galvos plaukus: panašūs procesai būdingi ir artimiausioms kaimyninėms posovietinėms šalims, galiausiai ir visai Vidurio ar Rytų Europai. Palyginę mūsiškę situaciją su latvių ar estų, didelių skirtumų, ko gero, nepastebėtume. Estijoje lyderiauja tie patys kultūros žurnalai, kurie klestėjo ir prieš penkiolika ar dvidešimt metų. Neteko girdėti, kad ten ar kaimyninėje Latvijoje būtų prasidėjęs kultūros leidinių bumas.
Kalbėdamas apie Lietuvos situaciją, šiuosyk apsiribosiu kultūrinės spaudos ir akademikų santykiais. Akademikais čia vadinu ne Lietuvos Mokslų Akademijos narius, o mokslo žmones (humanitarus). Kad ir kaip būtų keista, pastaruoju metu tie santykiai tampa vis labiau epizodiški, trūkinėjantys. Ryškėja atotrūkis tarp kultūrai skirtos žurnalistikos ir akademinių kultūros tyrimų. Šiuo požiūriu, padėtis netgi prastesnė nei sovietmečiu. Anuomet daugelis iškilių akademinių tyrinėtojų, skelbusių solidžius mokslo veikalus, noriai rašė ir kultūros leidiniams, nemanydami, kad tokia veikla atitraukia juos nuo ,,fundamentalių” mokslo darbų ar žemina akademinio tyrinėtojo statusą. Tokį požiūrį į kultūros žurnalistiką skatino ir specifinės sovietmečio aplinkybės: mokslo leidiniai spaudai buvo rengiami ilgai, juos redagavo ir prižiūrėjo ne tik kalbos stilistai, bet ir įvairių instancijų cenzoriai (turiu galvoje ne tik liūdnai pagarsėjusį ,,glavlitą”, bet ir vadinamus vidinius recenzentus, atsargius leidyklų vadovus ir t.t.).
Gerokai operatyvesni ir ne taip akylai stebimi kultūros leidiniai, ypač jei juose dirbo mąstantys žmonės, akademikams teikė didesnes galimybes atvirai išsakyti kritišką požiūrį ar pateikti oficialiai ideologijai ne itin priimtiną koncepciją. Net ir tais atvejais, jei po kurio laiko susigriebusios ideologinės institucijos ir smogdavo atgal, ilgainiui formavosi šiokia tokia (nors ir ribota) viešoji erdvė visuomenės ir kultūros kritikai. Į sovietų valdžios nemalonę už drąsesnes mintis, pareikštas kultūros žurnaluose, buvo patekę literatūros kritikai Vytautas Kubilius ir Albertas Zalatorius, tačiau nei vieno, nei kito tai neprivertė nusišalinti nuo viešosios kritikos ir savanoriškai pasitraukti į akademinių tyrimų aptvarus. Tokių asmenybių, puikiai derinusių akademinius interesus su viešąją kultūros kritika, buvo ir daugiau.
Tautinio atgimimo metas šiuo požiūriu buvo tikra viešosios kritikos suklestėjimo epocha. Ko gero, nė vienas tuo metu spaudoje literatūros, visuomenės ar kultūros kritiką skelbęs akademikas nemanė, kad užsiimdamas tokia veikla jis ar ji vagia laiką, skirtą reikšmingesniems akademiniams projektams. Netgi atvirkščiai, daugelio rašytojų, istorikų, filosofų, literatūros istorikų ir kitų akademikų rašiniai įvairiais rakursais plėtė viešosios kritikos ribas, kūrė erdvę drąsiai ir nevaržomai nuomonių ir vertinimų apykaitai. Šiandien sunku įvertinti kiekvieno tuomet rašiusiojo indėlį, tačiau neabejotina, kad didžiausia įtaka viešosios nuomonės formavimui lemtingiausiais Lietuvos ateičiai klausimais buvo daroma kultūrinėje spaudoje. Jos tiražai per keletą mėnesių pašoko nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių (savaitraščio ,,Literatūra ir menas” tiražas siekė 70 000 egzempliorių).
Šiandien visa tai atrodo tarsi seniai prarasta idilijos šalis Arkadija. Katastrofiškai smuko ne tik kultūros leidinių tiražai (nors savaime tai dar ne katastrofa), bet ir pavojingai padidėjo atotrūkis tarp akademinių tyrinėtojų ir kultūros leidinių. Išskyrus porą kultūros žurnalų, sėkmingai balansuojančių tarp akademinių tyrimų publikacijų ir viešosios kritikos, didžioji leidinių dauguma skelbia tik žurnalistiką arba tokius pseudoakademinius tekstus, kuriuos, matyt, reikėtų laikyti mokslinių darbų gamybos proceso atliekomis.
Tad kas šiandien verčia akademikus šalintis viešosios sferos? Priežasčių, matyt, esama įvairių. Dar sovietmečiu dalis akademinės sferos žmonių išmoko tyliai vegetuoti siauruose specialybių aptvarėliuose, stropiai mokydamiesi ezoterinio specialybės žargono, šalindamiesi bet kokių politika atsiduodančių, pavojingų ir rizikingų temų. Jie ir šiandieną įsikibę laikosi vakarykštės pozicijos, neva pateisinančios gryną akademiškumą, pasišventimą tikram mokslui.
Jaunesnės kartos akademikams, kurių žodyne mirga signifikatai, signifikantai, heterotopijos, diskursyvumas, konsensualumas ir pan., kultūros spaudos laukuose veikti beveik nėra ko. Juo labiau, kad margai kultūrinių leidinių publikai agresyvios akademinių žodynų kautynės visai nerūpi.
Koją kultūros spaudai pakišo ir pastarojo dešimtmečio mokslo politika, spyrusi humanitarus užsisklęsti siauroms problemos skirtuose, labai menko tiražo akademiniuose leidinėliuose. Kai kurie jų (pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto ,,Humanistica”) savo dienos baigė prieš keletą metų, ir niekas jų nepasigenda. Kita vertus, šiuose procesuose itin noriai dalyvavo ir patys akademiniai humanitarai, plušėję, kad beveik niekieno neskaitomi mokslo žurnalai atsidurtų prestižinių ledinių sąrašuose. Tačiau jie nepasistengė, kad stiprėtų viešosios erdvės diskusijos, plėtotųsi dialogo kultūra. Vieša paslaptis, kad akademinės sferos atstovams svarbiausia, kad jų institucijai už mokslo publikacijas būtų atseikėta kuo daugiau Švietimo ir mokslo ministerijos skiriamų balų, o tada – nors ir tvanas.
Visos šios subjektyvios ar objektyvios klaidos sukėlė pasekmes: akademiniai tyrinėtojai neteko didelės dalies auditorijos, todėl nuomonių apykaita vyksta vis labiau siaurėjančioje profesinėje sferoje, prarandami potencialūs skaitytojai, atsisakoma švietėjiškos ugdymo misijos. Galiausiai, nukenčia kalba, akademinėje srityje sparčiai mutuojanti į grėsmingus, sunkiai įkandamus specializuotus žargonus.
Autorius yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas
