Ar galima įsivaizduoti kultūros spaudą, atsietą nuo konkrečios visuomenės ir jos kultūros rūpesčių, intelektualinės atmosferos arba socialinio ir politinio epochos klimato? Kad ir kaip kultūros leidiniai kratytųsi konkretaus meto apnašų ir apeliuotų į ,,amžinybę”, socialinė kasdienybė persmelkia spaudą iki kaulų smegenų. Kitais žodžiais tariant, norėdama ar nenorėdama, ne tik kultūros, bet ir visa spauda atspindi epochos ,,bendrąjį papročių ir dvasios būvį” (H. Taine).
Koks tas būvis mūsų dienomis? Ko gero, nepasakysiu nieko negirdėta tvirtindamas, kad gyvename tęstinėje postkomunizmo eroje, nors būtent šios sąvokos pastaruoju metu kiek įmanoma kratomasi, dairantis madingesnių ir ,,europietiškesnių” mūsų visuomenės būvio charakteristikų. Beje, neseniai ,,Kultūros barų” žurnale esu rašęs, kad įžengėme į ,,brandaus postkomunizmo” epochą, pasižyminčią ištisu specifinių ypatumų kompleksu. Ir nors kiekvienos postkomunistinės šalies specifika skiriasi, visoms joms būdingos panašios raidos tendencijos. Tai jau prieš dešimtį metų taikliai pastebėjo rumunų kultūros kritikas Andrei’us Plesu, tvirtinęs kad visos be išimties totalitarizmo naštos atsikračiusios šalys tebėra pasiligojusios ir skiriasi nebent labai nevienodu išsikapstymo iš ligos ritmu. Jo ilgumą lemia ,,susirgimo sunkumas” bei ,,socialinio audinio gyvybingumas”.
Apie tai, kad to audinio gyvybingumas mums yra labai svarbus, galima suvokti iš to, jog be perstojo kalbama apie pilietinę visuomenę, jos kūrimo būtinumą ir panašius dalykus. O juk ir šiaip akivaizdu, kad nei demokratija, nei juo labiau pilietinė visuomenė nėra kuriama futbolo stadionuose, krepšinio aikštelėse, alaus baruose ar supermarketuose. Pilietinės visuomenės kūrimo procesuose itin svarbus kultūrinės spaudos vaidmuo, kadangi jos erdvėse plėtojamos reikšmingos diskusijos, vyksta idėjų ir nuomonių apytaka ir, kas dar svarbiau – pateikiama nuolatinė ir išsami visuomenės ir jos kultūros bei socialinio būvio analizė ir kritika. Nepamirškime, kad ir 1990-jų išvakarėse būtent kultūros spauda atliko reikšmingą ir nenuginčijamą tautos/visuomenės konsolidavimo, nacionalinio solidarumo saitų kūrimo darbą. Juk tuo metu kultūros leidinių tiražai viršydavo ne tik keliolikos, bet ir keliasdešimties tūkstančių egzempliorių ribą.
Tačiau galima kelti klausimą, ar šiandieninės Lietuvos kultūrinė bei intelektualioji spauda šį vaidmenį atlieka? Atsakymas į jį paprastas. Atidžiau pasižvalgius po kultūros leidinių puslapius, darosi akivaizdu, kad ne vieną iš jų kamuoja panašios bėdos. Visų pirma, visuomenės ir kultūros kritikos stoka. Šitai, beje, liudija beveik sunykęs publicistikos žanras ir jo buvusias valdas užkariavusi pseudoeseistika, t.y. bet kokio socialinės problematikos turinio atisisakiusi rašliava, kurioje apstu paplepėjimų apie viską ir kartu nieką, abejingumo realioms visuomenės problemoms, besaikio kapstymosi po savąjį ,,aš”, socialinės mimikrijos, atminties anestezijos, asmeninių išgyvenimų estetizavimo ir panašių niekniekių.
Galiausiai, nors jau keli metai esame ES erdvėje, ar spaudoje pakanka dėmesio šiuolaikinės Europos visuomenėms ir kultūroms, jų intelektualiniam gyvenimui? Ką žinome, pavyzdžiui, apie Rytų ir Vidurio Europos literatūrinį gyvenimą? Iš esmės beveik nieko. Būtina pridurti ir dar vieną šiandieninės Lietuvos kultūrinės spaudos rykštę – nuolatos didėjantį atotrūkį tarp akademinių tyrimų ir viešosios kultūros kritikos. O juk tos problemos turėtų būti svarstomos ne vien žurnalistiniame lygmenyje.
Suminėjau tik keletą ryškiausių problemų, su kuriomis susiduria ,,brandaus postkomunizmo” epochos Lietuvos kultūrinė spauda. Kiek plačiau norėčiau pakomentuoti atotrūkį tarp akademinių tyrimų ir viešosios kritikos. Ši problema nėra būdinga vien mūsų kraštui. Ir kitur pastebima akademinės literatūros ir jos problematikos izoliacija nuo visuomenės. Apie akademinės ,,segregacijos” pavojus yra perspėjęs ir žinomas Vakarų socialinis teoretikas lordas Ralfas Dahrendorfas, pastebėjęs, kad ,,Mokslo bendruomenės apsiriboja savimi. Biofizikai kalba biofizikams, politikos mokslininkai – politikos mokslininkams, net istorikai, kadaise buvę viešojo mokslo saugotojai ir protagonistai, įprato žaisti privačius revizijos ir rekonstrukcijos žaidimus”. Daugelio tyrinėtojų nuomone, toks akademinių bendruomenių uždarumas visuomenės ir jos kultūros raidai nežada nieko gero. Vakarų šalys imasi priemonių šiai kultūrinei atskirčiai mažinti. Pavyzdžiui, didžiausiame Vokietijos socialinių tyrimų centre (Wissenschaft Zentrum Berlin) dirbantys mokslininkai be privalomų dviejų kasmetinių publikacijų specializuotoje recenzuojamoje mokslo spaudoje privalo pateikti bent vieną straipsnį visuomenei skirtuose žurnaluose. Juolab, kad socialiniai mokslai ir yra skirti tam, kad visuomenė suvoktų savo būklę ir raidos tendencijas.
Šiandieninės Lietuvos socialiniame kontekste tai, ko gero, dar aktualesnis uždavinys. Kokiais būdais atotrūkis tarp akademinių tyrimų ir viešosios kritikos galėtų būti mažinamas – atskiro pokalbio tema, tačiau kultūrinė spauda čia ne tik galėtų, bet ir privalėtų atlikti svarbų vaidmenį.
Kol kas sunku numatyti, kaip Lietuvoje klostysis kultūrinės spaudos ateitis. Vargu ar verta plačiau dėstyti utopinį (arba perdėm optimistinį) scenarijų, pagal kurį turėtume ne tik pasivyti, bet ir visais kultūros leidinių skaitomumo rodikliais pralenkti Europą, o visa Lietuvos visuomenė taptų kultūrinės spaudos skaitytojais, prenumeratoriais ir rėmėjais…
Tokia vizija šiandieną sunkiai patikėtų net ir tie, kurie vis dar tiki stebuklais… Lieka dar viena, bene realistiškiausia perspektyva. Norėčiau įsivaizduoti, kad kultūrinės spaudos poveikio laukas turėtų bent šiek tiek prasiplėsti, pritraukdamas skaitytojus iš tų visuomenės narių, kuriems didžiausios pramogos – TV realybės šou, dainų ir šokių dešimtukai, ,,Auksinių svogūnų” teikimo ceremonijos…
Pabandykime įsivaizduoti, kad po kelerių metų kiekvieno geresnio mėnesinio kultūros žurnalo ir savaitraščio skaitytojų skaičius pasiekia 4-5 tūkstančius (neskaitant internautų)... Galiausiai, pabandykime įsivaizduoti pakitusią Lietuvos politinę kultūrą, kuomet parlamento nariams nebereikia aiškinti, kad parama kultūrai yra labai rimta investicija į visuomenės intelektą, sugrįžtanti keliolika kartų didesniais dividendais…
Autorius yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
