Kiek universitetų reikia Lietuvai? Skeptikams atrodo, kad jau šiandien jų turime per daug, todėl vienintelė išeitis - mažinti jų skaičių. Kai kurie mano, kad pagal šalies gyventojų skaičių Lietuva galėtų tenkintis 2-3 universitetais ir keletu specializuotų aukštųjų mokyklų. Ar sujungus visus universitetus į porą gigantų padėtis pasikeistų?
Vienas nuosekliausių universitetų skaičiaus didėjimo priešininkų, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, Seimo narys R. Pavilionis jau keletą metų gąsdina visuomenę pragaištingais universitetų ”dauginimosi” padariniais. Tolesnis jų skaičiaus didėjimas, jo akimis žvelgiant, panašus į nacionalinę katastrofą. Baisintis esamu universitetų skaičiumi paprastai apeliuojama į tai, kad Lietuva nėra pajėgi išlaikyti tiek daug aukštojo mokslo įstaigų ir garantuoti aukšto mokslinių tyrimų ir studijų programų lygio. Nors tokiais atvejais retai pateikiamos konkrečios alternatyvos - kiek ir kokių universitetų reikia, kurie iš esančių turėtų susijungti ir sudaryti naują, gerokai didesnį, geriau finansuojamą, technologiškai ir intelektualiai stiprų aukštojo mokslo branduolį, galima numanyti, kad omeny turimas Vilniaus universitetas bei keletas potencialių jo satelitų provincijoje.
Už tokios rūpesčiu persunktos retorikos iš tiesų slypi noras įtvirtinti vienos ar kitos senesnes tradicijas turinčios aukštosios mokyklos monopolį akademinėje rinkoje bei užsitikrinti, kad sąlygos bet kokiai rimtesnei konkurencijai būti sumažintos iki minimumo. Universitetų stambinimo ideologai iš tiesų rūpinasi savosios Alma Mater sustiprinimu kitų mokslo įstaigų sąskaita. Beje, keletą metų nesėkmingai vykdytas valstybinių mokslinio tyrimo institutų prijungimo prie universitetų vajus iš esmės buvo dar viena šios veiksmu paverstos stambinimo ideologijos išraiška.
Stambinimo ideologai mėgsta manipuliuoti Skandinavijos šalių statistika. Ten pagal gyventojų skaičių universitetų esą gerokai mažiau. Faktai lyg ir teisingi, tačiau apeliuojant į universitetų skaičių pamirštama pridurti, kad Šiaurės šalyse esama ir specializuotų aukštųjų mokyklų, ir nuo seno puoselėjamos ”liaudies aukštųjų mokyklų” tradicijos. Tokios mokyklos dažniausia yra aukštąjį mokslą teikiančios nedidelės kolegijos, teikiančios prioritetą vienai ar kitai profesinio lavinimo krypčiai. Tad iš tiesų tose visuomenėse egzistuoja realios aukštojo išsilavinimo alternatyvos.
Kita vertus, tokiose diskusijose visiškai nutylima, kokia situacija yra susiklosčiusi kaimyninėse Baltijos šalyse. Pavyzdžiui Estijoje, turinčioje du kartus mažiau gyventojų nei Lietuva, be kelių didesnių valstybinių universitetų, veikia 30 privačių aukštojo lavinimo įstaigų; Latvijoje - 19 valstybinių ir 14 privačių aukštųjų mokyklų. Ir niekas plaukų nuo galvos nesirauna, kad jų skaičius žūtbūt sumažėtų iki tokio, kuris atitiktų skandinavų statistinius rodiklius.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius sociologai ir aukštojo mokslo sistemų analitikai yra įžvelgę ir aptarę gausybę problemų, kurias kelia universiteto transformacija į ”multiversitetą” - milžinišką didžiulėje teritorijoje išsibarsčiusią, gausybę įvairiausių padalinių jungiančią industrinę įmonę. Garsūs amerikiečių sociologai Davidas Riesmanas ir Christopheris Jencksas yra pasiūlę optimalų universitetinio padalinio modelį: jame turėtų būti ne daugiau nei 500 studentų ir 50 profesorių. Kitas amerikiečių socialinis vizionierius Paulis Goodmanas net ir šį santykį laikė pernelyg dideliu. Optimalią aukštojo mokslo įstaigą, jo nuomone, turėtų sudaryti 150 studentų ir 25 dėstytojai, nes priešingu atveju sunyksta bendruomenės dvasia…
Nors tokie radikalūs pasiūlymai netapo moderniųjų aukštojo mokslo sistemų pertvarkos imperatyvais, tačiau tam tikruose kontekstuose į juos atsižvelgiama. Šitai patvirtina ir jau minėtų skandinaviškų ”liaudies aukštųjų mokyklų”, kuriose paprastai studijuoja apie150-400 žmonių, sėkminga veikla. Pagaliau ne visoms studijų programos reikalingos brangiausios technologijos, didžiausios bibliotekos ir laboratorijų korpusai…
Tačiau ginčijantis, keik universitetų reikia Lietuvai ir kokie didelių ir mažų aukštojo mokslo įstaigų privalumai, neretai lieka neišsakytas dar vienas svarus argumentais. Kai kalbama apie gigantišką šiuolaikinį Vakarų universitetą, kuriame mokosi 50-100 000 studentų, nutylima, kad nors Europoje ir ypač JAV jų esama nemažai, esama ir gerokai kuklesnių, labiau lavinimo tradicijas nei mokslinius tyrimus puoselėjančių universitetų. Didieji nuo seno vadinami “tyrimų universitetais” - juose plėtojama mokslinė ir taikomoji veikla, siekiama teikti paslaugas įvairiausiems visuomenės sektoriams. Tačiau bet kuriuo atveju tai tėra vienas, nors ir šiuo metu vyraujantis, universiteto tipas, šalia jo esama įvairių alternatyvų, kurias būtų labai pravartu geriau įvertinti.
