Sekmadienio pavakare vėl įlipau į traukinį. Jei skaitėte mano kelionės pirmyn nuotykius, turbūt pamenate, kad žadėjau grįžti kitokiu sąstatu. Daug mažiau patogiu, šiek tiek lėtesniu, dažniau stojančiu ir turinčiu visiškai kitokią “aurą”.
Tiesa, šis anksčiau būdavęs įtartinai raudonas, dabar įgaunantis baltą ir mėlyną atspalvį, dažniausiai keturių vagonų traukinys nebeturi legendinių medinių sėdynių, kurios aptrauktos paminkštinimu išvargusioms mūsų sėdynėms, bet vis dar vadinamas “medinuku”.
Šiame traukinyje, priešingai nei “Pajūryje” ar “Baltijoje”, nėra palydovų. Yra tik uniforma vilkintis brandaus amžiaus užkietėjęs geležinkelininkas, kas keletą stočių prabėgantis visus vagonus ir vienu žvilgsniu į akis nustatantis, turi ir neturi bilietą. Tiesa, bilietuose nebeišmuša legendinių skylučių, o šiuolaikiniu antspaudu, pripildytu raudono rašalo, užšauna kelionės datą. Šis traukinys stoja stotelėse, kurios didmiesčių vaikams atrodo juokingos, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, todėl kiekvienas reisas nauju maršrutu tampa dar viena geografijos pamoka.
“Medinuke” nėra perskyrų tarp sėdėjimo vietų kaip greituosiuose traukiniuose ar aukštų sėdynių atlošų kaip autobusuose. Todėl visas vagonas kelionėje tampa 42 vietų klegančia bendruomene. Sukaupęs dėmesį gali klausyti, kokias istorijas pasakoja vienas kitam keleiviai už dviejų vietų nuo tavęs, arba stebėti, kokį mezgimo raštą mezga teta kitoje traukinio pusėje. Vagono langai žiemą užklijuoti peršviečiama lipnia juostele, kuri pradeda bauginamai čežėti sąstatui prasilenkiant su greitu krovininiu traukiniu. Vos nepamiršau paminėti skardžiabalsio mašinisto, kuris visada ramiai ir niekam nesuprantamai praneša stoteles. Tačiau mašinisto balsas staiga pasidaro aiškesnis ir garsesnis, kai jis primena keleiviams, jog bilietus galima įsigyti iš konduktoriaus, o važiavimo be bilieto bauda - nuo 20 iki 30 litų.
Jaukiai įsitaisęs laisvoje vietoje pradėjau kelionę ir žvalgymąsi po vagoną. Sau virš galvos, tam skirtoje vietoje, pasidėjau nešulį, pilną dar šilto maisto, kuris visą kelią priminė mamos pietus. Nužvelginėjau keleivius, tiesa, keleives, kurios jau buvo įlipusios į traukinį ir kartu judėjome sostinės link. Kairėje manęs, už tako, sėdėjo 4 draugės. Dvi iš jų skaitė vieną iš tų mergaitiškų fantastinių žurnalų ir nepaliaujamai juokėsi. Gražu, kai merginos šypsosi, bet nesiliaujantis žvengimas atgraso. Trečioji iš ketvertuko bandė miegoti ir demonstratyviai nekreipti dėmesio į dvi tarsi “žolės” prisirūkiusias drauges. Ketvirtoji buvo pati kukliausia ir nelabai pritapo prie kompanijos. Visą kelią sėdėjo įnikusi į vidutinio storumo knygą ir retai išspausdavo šypseną, tuo liūdindama mane.
Toliau priekyje sėdėjo mergina, už kurią būčiau statęs totalizatoriuje, kad ji gyvena tolimoje provincijoje. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl padariau tokią išvadą. Kaltas turbūt pernelyg dažnas lankymasis “Akropolyje”, kur galima iki soties prisižiūrėti šiuolaikinių lietuvių turistų, susirinkusių apžiūrėti parduotuvės ir joje nusifotografuoti. Ta mergina buvo velniškai panaši į tokią, kuri galėtų vaikščioti po parduotuvę tarsi po muziejų ir grožėtis vitrinomis tarsi žiemos sodu.
Už jos, taip pat kairėje pusėje, sėdėjo dvi merginos, aktyviai atviromis burnomis žiaumodamos kramtomąją gumą ir tarpusavyje kalbėdamosi garsiu šnibždėjimu, tarsi norėdamos pabrėžti savo paslaptingumą. Bet bala nematė tų trūkumų - juk ne žmonos ieškoti į šį traukinį įlipau. Ilgai nelaukdamas pradėjau regzti planus, kaip prieiti prie šių merginų.
Netrukau pastebėti, kad šios dvi kramtomosios gumos mėgėjos reguliariai kursuoja į vagono aikštelę parūkyti. Šiek tiek įtempęs ausis nugirdau, kada jos vėl ketina eiti plaučių pagadinti, ir iškart nutariau veikti. Išėjau iš vagono anksčiau už jas ir grįžau tuomet, kai jos jau rūkė. Pradėjau nuo “lipimo ant sąžinės” - nutaisiau griežtą geležinkelininko miną ir pasakiau: “Traukinyje rūkyti griežtai draudžiama”. Tai jas ganėtinai pralinksmino, bet nors jos džiaugėsi įspėtos ne tikro traukinio viršininko, o joms lygaus studentėlio, parodė savo išdidumą. “Kur norim, ten rūkom”, - atsakė viena, o kita pasirodė esanti tikra verkšlenanti lietuvaitė: “O tai kur mums rūkyti?”.
Bandžiau taisyti padėtį juokeliais iš savo archyvo, bet man nepavyko. Ką gi, PPVK indeksas, apie kurį rašiau pirmoje rašinio dalyje, šiek tiek sumažėjo. Bet nieko nepadarysi - be pralaimėjimų nebus pergalių.
Grįžau į savo vietą (“medinukuose” vietos nenurodytos, todėl sėskis kur tau patinka) ir tęsiau keleivių peržiūrą. Nieko nuostabaus ir mielo akiai daugiau nepastebėjau. Priešais mane dar atsisėdo toks vyriškis, kuris trukdė stebėjimams. Jis buvo stebuklingai ramus, kokių šešiasdešimties, kuriam amžius jau paliko randus odoje ir plaukuose, o ant pirštų mūvėjo du masyvius sidabrinius žiedus. Jei būčiau kokiame ketvirtame dešimtmetyje JAV, manyčiau, kad prieš mane sėdi tikras mafijos atstovas.
Šią kelionę būtų galima pavadinti nesėkminga. Bet aš vis tiek pasiilgsiu to romantiško traukinio bildėjimo, pasiilgsiu to didžiulio vagono, kurio visus keleivius galima nužvelginėti. Linkiu jums visiems nusipirkti bilietą ir pasivažinėti. Suprasite, koks tai malonumas.
Nuoširdžiai jūsų, traukinių mėgėjas Alius Baltrus [email protected]
P. S. Jeigu tarp aprašytų herojų atpažinote save - tai tik atsitiktinumas.
Pirmoji istorija “Traukiniu skersai Lietuvą” yra čia. (http://www.omni.lt/index.php?base/z_90346).
