Toks retorinis klausimas, kai opozicija vos ne kasdien skelbia nepasitikėjimus ministrais, mala į miltus Vyriausybės programą ir neišlenda iš TV ekranų analitinėse laidose, neįsigilinus atrodo banalus ir kvailas.
Tačiau taip atrodo tik pirmo žvilgsnio. Žvelgiant giliau, o ypač iš vidaus, opozicija tikrai nepanaši į rimtą sarginį demokratijos šunį, labiau – į pavargusį pitbulį, grėsmingu urzgimu slepiantį išmuštus dantis. Kaip taip atsitiko, kad nei politologai, nei žurnalistai, nei valdžia iš esmės rimtai nevertina dabartinės Seimo opozicijos, laiko ją bedante, o jos tariamos pergalės tampa įrankiu valdančiosios koalicijos partneriams „auklėti“.
Mitai apie opoziciją
Opozicijos stiprybė ir silpnumas yra jos buvimas viešojoje erdvėje. Vieša paslaptis, kad tik su žiniasklaidos ir politologų palaikymu opozicija gali rimčiau kovoti su vadinamuosius administracinius išteklius – kvalifikuotus specialistus ir milžiniškus pinigus – naudojančia valdžia.
Paradoksas, tačiau dar ir dabar iš opozicijos visuomenė, ar jos lūkesčius atspindinti žiniasklaida reikalauja konkrečių rezultatų – įstatymų projektų, alternatyvių programų ir panašių dalykų. Tačiau visi lengvabūdiškai pamiršta, kad tokie bandymai dažnai yra panašūs į Dovydo ir Galijoto dvikovą. Kai prieš keliasdešimt politinių bendraminčių grupę yra išstatoma keliasdešimties tūkstančių kvalifikuotų ministerijų, departamentų, žinybų specialistų, ekspertų komanda, iš esmės visas valstybės aparatas. Netgi tuomet, kai gera idėja nueina iki Vyriausybės, jos autoriai iš opozicijos yra lengvai eliminuojami. Tiesiog nežymiai pakeitus opozicijos parengtą projektą, „naujos“ idėjos nešėja tampa pati Vyriausybė.
Kita vertus, net tada, kai opozicija ir parengia tokius projektus, nei politologų, nei žiniasklaidos dėmesio dažniausiai taip ir nesulaukia. Na, nebent tai būtų koks skandalingas, viešųjų ryšių prasme patrauklus, tačiau savo esme menkavertis išsišokimas. Žinodama tokią nerašytą taisyklę, opozicija yra savotiškai verčiama dirbti būtent tokiu būdu, t.y. ne per rimtą analizę, o faktiškai tik per pramoginius dalykus, per šou bandyti perteikti savo idėjas.
Kitas nemažiau gajus mitas yra masiškai tiražuojama, tačiau faktiškai bereikšmė frazė – „konstruktyviai veikianti opozicija“. Jeigu kas nors iš šį šabloną plačiai vartojančių politologų ir žurnalistų galėtų suprantamai paaiškinti, ką jis iš tiesų reiškia ir kaip praktikoje yra taikytinas, manau, būtų mažiau miglos ir politikų, ir visuomenės akyse.
Konjunktūrinė opozicija
Tiesa, kritikai yra iš dalies teisūs, nelaikydami dabartinės Seimo opozicijos rimta jėga. Akivaizdu, dėl to kalta yra ji pati, tiksliau, kalbėjimą jos vardu pasisavinusios dvi partijos, kurių vadovai, savanaudiškai savindamiesi opozicijos lyderių vaidmenis, iš tiesų jais nesugeba būti. Vieša paslaptis, kad skambiu ir apibendrintu opozicijos vardu ir, svarbiausia, tribūna, faktiškai išimtinai naudojasi Konservatorių partija. Ne paslaptis, kad būtent jos lyderis inicijavo konjunktūrinį beidėjinį dviejų opozicinių partijų susitarimą, kuris garantavo Andriui Kubiliui Seimo opozicijos lyderio, o jį remiantiems šalininkams – Seimo pirmininko pavaduotojo postus. Gauta oficiali tribūna, papildomi pinigai ir postų teikiamos galimybės taip apakino naujai iškeptus „opozicijos vadukus“, kad buvo numota ranka į aplinkybę, jog „opozicijos lyderiu“ ir Seimo pirmininko pavaduotojui nuo opozicijos buvo tapta tik užsitikrinus mechaninę balsų daugumą, kartu bandant palikti dvi, o dabar jau tris opozicines Seimo frakcijas „tariamame politikos užribyje“. Tačiau blogiausia dabartinėje opozicijos veikloje net ne pats mechaninis kėdžių ir postų pasidalijimas, tų pačių seiminių privilegijų pasiėmimas sau, ydingiausias yra dabartinių jos lyderių propaguojamas veikimo opozicijoje būdas.
Opozicija nenori valdžios
Didžiausia dabartinės opozicijos bėda, kad ji šiuo metu dirba ne siekdama perrimti valdžią, o tik norėdama sukelti kuo didesnę sumaištį ir destrukciją. Sunku suprasti, tačiau panašu, kad dabartiniai tariamieji opozicijos lyderiai yra „pamiršę“ pagrindinį savo veikimo tikslą – perrimti valdžią. Perimti tam, kad būtų įgyvendinta savo programa, visuomenei pasiūlyta kita politika. Ne, be perstojo kritikuoti, kasdien kartoti, kad valdžia „švaisto ir vagia“ ES paramos pinigus, o patiems šias lėšas skaidriai paskirstyti.
Akivaizdu, kad „oficialių opozicininkų“ privilegijas pasidaliję konservatoriai ir jų šalininkai viešai deklaruodami, kad nori, iš tiesų net nesiekia perrimti valdžios. Jų strategija yra paprasta ir žiauri – duokime populistams absoliučią valdžią, tuomet jie absoliučiai ir susikompromituos. O per šį skandalingąjį laikotarpį tariamasis opozicijos lyderis ir jo vadovaujama tariamoji opozicija naudosis suteikta tribūna tuščiai kritikai ir rinks taškus būsimiems rinkimams. Tiesa, toks veikimas, nepaisant valdančiųjų skandalų, kol kas neduoda planuojamo efekto, o net smunkant valdančiųjų reitingams, niekaip daugiau 12 proc. nepakylantis pasitikėjimo Konservatorių partija rodiklis rodo, kad, ko gero, pasirinktas kelias yra Kelias į niekur.
Apie mistinę švytuoklę, kaip 1996-aisiais galinčią juos grąžinti į valdžią, tebesvajojantys konservatoriai iš esmės kloja pamatus naujiems populistams, nes šiuo metu praktiškai užsiima tik tuo, kad uzurpuodami opozicijos tribūną silpnina bet kurią rimtesnę centro dešinės partiją. Ar toks dar 1996–2000 m. su krikščionimis demokratais „išbandytas“ veikimas turi perspektyvų, ar „opozicijos ašimi“ besiskelbiantys konservatoriai iš tikrųjų turi draugų ar partnerių, su kuriais galėtų dirbti galimoje Vyriausybėje? Į šiuos anaiptol ne retorinius klausimus privalo kuo skubiau atsakyti pati opozicija, nes to nepadarius už ją atsakys rinkėjai.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Panašų scenarijų jau įgyvendino Lenkijos konservatoriai. Pastarieji, kaip ir Lietuvos konservatoriai, kad tik atsirastų valdžioje, pasirinko brutalios ir beatodairiškos kritikos politiką, iš esmės net nesiūlydami realios alternatyvos. Vis dėlto net po tokio pasirengimo rinkėjai jiems nesuteikė absoliučios valdžios. O jos negavę Lenkijos konservatoriai atmetė galimybę lygiaverčiai bendradarbiauti su rimtais partneriais liberalais, savo koalicijos draugais pasirinkdami iš skandalų neišbrendančius populistus ir politikos marginalus. Jei pasitvirtins pastarojo dešimtmečio tendencija, kai Lietuva kartoja Lenkijos žingsnius, neturėtume nustebti, kai po kelerių metų dėl valdžios „amžinas teisuolis“ A. Kubilius būtų pasiryžęs sudaryti koaliciją su kitu „teisybės“ reikalaujančiu „politiku“, kad ir Mindaugu Murza.
Kaip turėtų veikti rimta opozicija
Atsakymas į šį klausimą būtų paprastas – visiškai kitaip nei dabartinė tariamoji Seimo opozicija. Tiesa, reikalingos permainos opozicijoje įvyks tik tuomet, kai dvi šiuo metu konjunktūriškai pasidalijusios Seimo opozicijos suteiktas privilegijas partijos suvoks, kad rimtas opozicijos veikimas yra tik tada, kai tai daroma bendrai tariantis ir veikiant su visomis Seimo opozicinėmis partijomis, ir veikiant taip, kad būtų modeliuojamas centro dešiniųjų partijų koalicijos valdžios perėmimas.
Dabartinis ant vienos kojos stovinčios, o liaudiškai tariant, šlubos opozicijos veikimas yra iš esmės ydingas, nes faktiškai jis niekuo nesiskiria nuo valdančiųjų, kurių sutarimas dėl valdymo pagrįstas tik įtakos ir pinigų perskirstymu teikiamomis galimybėmis, t.y. valdžios privilegijomis.
Oficialią opozicijos tribūną užėmusiųjų tariamų lyderių vadovavimas yra chaotiškas, sprendimai nederinami, dėl jų net nesikonsultuojama. Ko vertas dabartinis opozicijos lyderis, rodo vien maža detalė, kai per neseną Seimo krizę paremti jo vienasmeniškai pasirinktą galimą kandidatą į Seimo pirmininkus kitoms opozicinėms frakcijoms buvo pasiūlyta likus vos 2 minutėms iki plenarinio posėdžio pradžios, kuriame turėjo būti renkamas naujasis Seimo vadovas.
Vadinamieji Seimo opozicijos pasitarimai praktiškai nešaukiami, o jei ir kviečiami, tai tik tuomet, kai konservatoriai dar kartą sugalvoja pareikšti kuriam nors ministrui interpeliaciją. Nors praėjo jau pusantrų metų nuo Seimo kadencijos pradžios, praktiškai dėl sisteminio veikimo opozicijoje iki šiol net nebuvo tartasi ir diskutuota. Todėl norint, kad opozicija netaptų „žaisliuku“ nei vienasmenius sprendimus priiminėjantiems kai kurių partijų lyderiams, nei juo labiau savo problemas svetimomis rankomis tvarkančios valdančiosios daugumos politikams, Seimo opozicija turi jau šiandien įkurti normalų opozicinių jėgų koordinavimo centrą, kur vyktų normalus kasdienis darbas, tariamasi dėl veikimo opozicijoje strategijos ir taktikos.
Tik tuomet nelabai kvalifikuotai Andriaus Kubiliaus parengta alternatyvi Vyriausybės ataskaita, nederinus jos su nė viena opozicine frakcija, nebebus vadinama opozicijos Vyriausybės veiklos ataskaita. Tik tuomet patrankų šoviniais nebebus šaudoma į žvirblius, tik tuomet visuomenė ir žiniasklaida galės patikėti, kad opozicija yra reali alternatyva dabartinei valdžia, o ne bedante burna urzgiantis pitbulis.
Algis Čaplikas yra opozicinės Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas, LiCS pirmininko pavaduotojas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
