Dabartinė politinė krizė Lietuvoje – tai pirmiausia politinių partijų krizė, prasidėjusi prieš dešimtmetį. Krizė kaipo tokia būtų normalus politinio proceso etapas. Lietuva auga kaip valstybė, o kiekvieną augimą ištinka savos krizės. Bet pastaroji krizė užsitęsė. Gyvenimas sparčiai juda priekin, bet partijos nespėja paskui.
Bene vienintelė prošvaistė pilkšvame partiniame Lietuvos gyvenime laikytinas LSDP ir LDDP susijungimas prieš penkerius metus. Tačiau kiti reiškiniai partijose – jų tolesnis skaidymasis, uždarumas visuomenei, demokratiškumo ir modernumo stoka – neprivilioja į partijas naujų žmonių ir drąsesnių idėjų.
Kad rastume geriausius receptus krizei įveikti, trumpai prisiminkime jos ištakas. Pirmasis veiksmas: 1998-ieji. Nežymiai pralaimėjęs Prezidento rinkimus, Artūras Paulauskas, užuot įsiliejęs į kurią nors kairiąją partiją (tada jis buvo kairysis), nusprendžia įkurti pirmąją populistinę vieno asmens autoritetu besiremiančia partiją “Naujoji Sąjunga”.
Antrasis veiksmas: 2001-ieji. Paulausko taktikos sąlyginė sėkmė per 2000 metų Seimo rinkimus paskatino Rolandą Paksą įkurti “savo” partiją. Eidamas Paulausko pramintais populizmo takais, pasodrindamas pažadus, R. Paksas tampa Prezidentu. Šių dviejų politikų tuometinę sėkmę paaiškinti paprasta. Pirma, Lietuvoje per reformų metus atsirado daug skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie norėjo permainų. Antra, tradicinės partijos iš esmės nereagavo į atsiradusį skurdą. Tai liūdniausia, nes pats skurdo faktas pastebimas visame pasaulyje, tačiau netinkamas atsakas į skurdą (jo ignoravimas) tapo tikra problema.
Trečiasis veiksmas: 2003-ieji. Panaudodamas senus ryšius teisėsaugos organuose ir R. Pakso klaidas, A. Paulauskas pradeda apkaltą R. Paksui. Pasideda Didysis Apsispjaudymas. Tradicinės partijos priverstos žaisti dviejų populistų primestą žaidimą (vėl gi – netinkamas atsakas). Lietuvos konstitucinė sistema braška. Politinė kultūra – griuvėsiuose.
Ketvirtasis veiksmas: tie patys 2003-ieji. Apkaltos, kuri dar labiau padidina žmonių nusivylimą politikais, fone Artūro Paulausko bendražygis Viktoras Uspaskichas UAB principais įkuria trečią populistinę jėgą – Darbo partiją. Viktoras daug žada vargdieniams. Tradicinės partijos toliau lieka pasyvios, neranda ryškesnio atsako populistams. Pastarieji per Seimo rinkimus susižeria didžiąją dalį kairiojo elektorato. Tradicinės partijos vėl nokautuotos.
Penktasis veiksmas: 2006-ieji. Populistai vėl susikauna tarpusavyje - netekęs valdžios postų A. Paulauskas skelbia antrą apkaltą, šįkart Darbo partijai, kurią supurto įtarimai ir kratos. Darbo partija aižėja.
Taigi partinės sistemos krizės ištakos aiškios: tradicinių partijų apsnūdimas (vien tradicija nepasikliausi), nepaslankumas, lėta arba neryški reakcija į socialines problemas, kuriomis tučtuojau pasinaudoja populistai. Ateina metas perimti iš populistų iniciatyvą ir palikti juos už borto derantis dėl naujosios koalicijos. Likę be valdžios pyrago populistai gali vėl pulti į mases ir aiškinti joms apie “elito” sąmokslą, bet tauta jais netikės, nes jie jau buvo valdžioje ir esmingai nepakeitė mūsų gyvenimo per žadėtas 111 dienų.
Algirdas Paleckis yra socialdemokratų frakcijos Seime narys
