Rugsėjo 15 d. sveikindamas iš Stokholmo į Kauną atvykusius Europos čempionus - Lietuvos krepšinio rinktinę, Kauno meras Arvydas Garbaravičius teigė: “Kaunas vėl yra Europos krepšinio sostinė”. Ši frazė gal ir nepatiko kai kuriems vilniečiams, bet ji aiškiai nuskambėjo kaip lietuvių pergalės 1939 m. Europos krepšinio čempionate ir 1999 m. Kauno “Žalgirio” pergalės Europos čempionų lygos taurės varžybose aidas.
Kauniečiams tai buvo jaudinanti akimirka, priminusi jų miesto ir šalies praeities triumfo akimirkas, o kai kuriems atgaivinusi džiaugsmingus jaunystės prisiminimus.
Varžybos Stokholme kai kuriomis paralelėmis nuostabiai priminė turnyrą, įvykusį Kaune prieš 64 metus. 1939 m. pirmosios rungtynės su latviais lietuviams buvo pačios sunkiausios. Pranas Lubinas kartą taip vaizdingai papasakojo man, kas dėjosi tų rungtynių paskutinę minutę, kad aš pasijutau visa tai matęs savo akimis. Baigiantis paskutinėms sekundėms ir latviams pirmaujant vienu tašku 36:35, Lubinas nusprendė, kad atėjo laikas imtis veiksmų jam pačiam. Pasak jo: “Aš užmiršau visą savo lietuvių kalbą. Rėkiau ir keikiau žaidėjus kartodamas: “Dėl Dievo meilės, duokite man kamuolį”. Stovėjau po krepšiu. Pagaliau Artūras Andriulis, labai gerai mokėjęs anglų kalbą, linktelėjo galva ir metė man kamuolį... Aš apsisukau ir įmečiau kamuolį į krepšį - o tai reiškė mūsų pergalę santykiu 37:36. Minia ūžtelėjo, pasileido žemyn, išbėgo į aikštę ir nešiojo mus ant pečių”. Po šių rungtynių Lietuvos rinktinė be didesnio vargo nušlavė visus savo varžovus apgindama Europos čempionės vardą, kurį pirmą kartą iškovojo 1937 metais. Dabar, 2003-aisiais, lietuviai vėl įveikė latvius, herojiškai palaužę jų pasipriešinimą paskutinę minutę, o kitose rungtynėse atskleidė visą savo galią laimėdami Europos čempionatą.
Kai tik nuaidėjo finalinis varžybų švilpukas Stokholme, Lietuva pasinėrė į pergalės šventimo džiaugsmą. Ir vėl mano mintys nuklydo atgal į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį. Nuskambėjus žiniai apie pergalę 1937 m., Kaunas netvėrė džiaugsmu. Kiprui Petrauskui valstybinio teatro scenoje paskelbus apie pergalę prieš Italiją, publika atsistojo ir sugiedojo šalies himną. Didžiulė minia susirinko geležinkelio stotyje sveikinti atvykstančių nugalėtojų. Anot dviejų tuometinių Lietuvos rinktinės žaidėjų - Amerikos lietuvių Prano Talžūno ir Felikso Kriaučiūno: “Mus, grįžtančius į Kauną, žmonės sutiko taip, kaip amerikiečiai sutinka savo prezidentą. Mes važiavome miesto gatvėmis atviruose automobiliuose. Žmonės šaukė “valio” ir metė gėles mums. Neįmanoma žodžiais apsakyti, kaip žmonės kartu su mumis džiaugėsi mūsų pergale”.
Šio rugsėjo 15-ąją keli tūkstančiai žmonių atvyko į Karmėlavos oro uostą pasveikinti savo grįžtančių didvyrių. Tarp atvykusiųjų iš Vilniaus buvo Česlovas Juršėnas, Vilniaus meras Artūras Zuokas, kiti politikai. Minia pritariamai šaukė ir sveikino. A. Garbaravičius tarė savo sveikinimo žodį. Vėliau, miniai skanduojant “Valdai, Valdai”, žodį tarė Valdas Adamkus, ne tik Stokholme stebėjęs rungtynes, bet ir savo akimis matęs Lietuvos triumfą 1939 metais. Po to krepšininkai atviru autobusu važiavo į Santakos parką, kur dešimtys tūkstančių aistruolių audringai juos sveikino. Čempionatų istorijos ratas, sujungęs 1937, 1939 ir 2003 metus, atrodė galutinai užbaigtas ir natūralus.
Bet būta ir keistokų gaidų pergalės šventime. Kur buvo Lietuvos Vyriausybės vadovai? Kai Lietuva 1995 m. tapo Europos krepšinio vicečempione, tuometinis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas sakė man, kad sportas tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva teikia ypatingą galimybę suvaidinti teigiamą vaidmenį tarptautinėje scenoje. Visame pasaulyje vyriausybių vadovai mielai rodosi viešumoje su namo sugrįžtančiais sporto šakų nugalėtojais. Bet šį kartą krepšininkai skrido į Karmėlavą, o ne į Vilnių.
Kaip vilniečiai leido tokiai progai išslysti iš jų rankų? Įtikinamiausiai skambėtų paaiškinimas, kad Lietuvos Vyriausybės vadovai buvo nepasirengę sutikti čempionų. Rugsėjo 15 d. svarbiausiųjų Lietuvos Vyriausybės asmenų net nebuvo Lietuvoje - nebuvo jų ir Vilniuje. Premjeras Algirdas Brazauskas (kuris, žinoma, pabuvojo Stokholme) ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas buvo išvykę į užsienį. Prezidentas Rolandas Paksas buvo Armėnijoje.
Didžiausius ginčus sukėlė prezidento nebuvimas ir jo išvyka į Kaukazą. Savaitgalį Lietuvos televizija pabrėžtinai pakartojo jo nieko nesakantį teiginį, kad jis nusprendė nevykti į Jungtinių Tautų susitikimą Niujorke, kadangi JAV prezidentas George’as W. Bushas nepakvietė jo apsilankyti Baltuosiuose rūmuose. Tad vietoj Niujorko jis ir išvyko į Gruziją bei Armėniją.
Dabar belieka tik pasvajoti apie tą naudą, kurią Lietuva ir, be jokios abejonės, pats prezidentas būtų patyrę, jei būtų nuvykęs į Niujorką ir sulaukęs pasaulio lyderių sveikinimų bei pasaulio spaudos dėmesio. Bet tam buvo nelemta įvykti. Rugsėjo 14 d., kai lietuviai įveikė Ispanijos rinktinę ir laimėjo Europos čempionatą, prezidentas tegalėjo viso labo tik paskambinti telefonu Lietuvos rinktinės treneriui Antanui Sireikai ir paprašyti jo vardu pasveikinti žaidėjus. Kai krepšininkai grįžo į Lietuvą rugsėjo 15-ąją, jis vis dar buvo Armėnijoje.
Rašydamas rugsėjo 15 d. “Lietuvos ryto” numeryje, Rimvydas Valatka, pats žinomas sporto aistruolis, griežtai sukritikavo prezidentą netgi už kelionę į Gruziją, kurioje buvo parodytas sovietinis filmas, smerkiantis lietuvių pasipriešinimą sovietų valdžiai. Pareiškęs, kad Lietuvos krepšininkai yra didžiai sėkmingi, nors ir neoficialūs diplomatai, Valatka reziumavo: “Jau geriau tuomet prezidentas būtų likęs Vilniuje ir žiūrėjęs per televiziją, kaip gražiai Lietuvos reikalą gina 12 geriausių jos užsienio politikos ekspertų”.
Šiaip ar taip, prezidentas būtų galėjęs susieti savo kelionę į Gruziją su tuo, kas įvyko Stokholme. 1990 ir 1991 m., po to, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę, FIBA ir FIFA (tarptautinės krepšinio ir futbolo asociacijos), spaudžiamos iš Maskvos Goskomsporto, nušalino Lietuvą nuo tarptautinių varžybų. Vienintelė šalis, kurios lietuviai būtų galėję ieškoti tarptautinėms varžyboms, buvo Gruzija, kuri atšaukė savo krepšinio komandas iš Sovietų Sąjungos aukščiausiosios lygos netgi prieš tai, kai Lietuva pasitraukė iš ten kartu su Kauno “Žalgiriu” ir Vilniaus “Statyba”. Deja, prezidentas praleido šią progą pademonstruoti savo domėjimąsi sportu ir jo vaidmens tarptautiniuose santykiuose bei užsienio politikoje supratimą.
Rugsėjo 16 d., antradienį, prezidentas R. Paksas grįžo į Vilnių, kur jis galėjo pasirodyti viešumoje su krepšininkais ir įteikti jiems valstybės ordinus. Regis, supratęs, ką reiškė jo nebuvimas, jis teigė: “Labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie turėjo galimybę nuvykti į Švediją”. Kaip “Lietuvos rytas” aprašė jo komentarus, “sunkiai rinkdamas žodžius” jis tęsė savo mintį ir skundėsi, kad “ne visi politikai... yra susitaikę su realybe tokia, kokia yra dabar”. Dauguma auditorijos suprato, kad jis visų pirma turėjo omeny Valdą Adamkų, kuriam televizijos laidose buvo skirta itin daug dėmesio. Šiuos žodžius galima suprasti kaip prezidento norą, kad jo oponentai užsidarytų vienuolyne ir išvis nesirodytų viešumoje.
Rugsėjo 17 d., trečiadienį, Lietuva nurimo po visų iškilmių. Triumfas garantavo Lietuvai vietą 2004 m. Atėnų olimpiadoje. Ir kauniečiai, ir vilniečiai, ir šiauliečiai sukūrė savo laimingus prisiminimus, kuriuos perduos ateities kartoms. Bet kai kuriems politiniams lyderiams jų prarastų galimybių prisiminimai suteiks mažiau laimės.
www.akiraciai.lt
