Apie rūpestį ir pagalbą vienas kitam sunkiomis akimirkomis kalbamės su koncerte „Renkuosi gyvenimą“ dalyvausiančiu Alanus Chošnau.
- Kuo skiriasi žmonės, kultūra jūsų tėvo šalyje – Irake, ir Lietuvoje?
Neseniai grįžau iš Jordanijos, kur jau kelerius metus gyvena mano šeima. Ten tradicijos visai kitokios, jos labai gilios. Šeima ten labai vertinama, taip pat žmonės ten daug artimesni, rūpestingesni vienas kitam, ir dėmesingesni. Ten nėra vaikų namų. Apskritai, neįsivaizduojama, kad galima kažkam atiduoti vaiką. Jie labai myli savo vaikus ir dėl jų gali viską padaryti. Net jeigu vaikas neturi tėvų, jis turi seseris, dėdes, tetas, kurie mielu noru jį priglaus.
- Ką davė kitokios kultūros patirtis?
Kai augi tokioje apsuptyje, tokioje meilėje, dėmesyje, daug dalykų savaime išsisprendžia – mažiau dalykų pastūmėja link neapgalvoto žingsnio, ar savižudybės.
Ne mums teisti pasitraukusiuosius iš gyvenimo, bet aš manau, kad gyvenimas yra toks brangus ir vertingas dalykas, jog tu turi jį nugyventi visą. Nesvarbu kuo tiki, į ką tiki, kas yra tavo Dievas, svarbu, kad turi gyvenimą ir nugyvenk jį taip, kad ne mirties lauktum, o tiesiog gyventum. Žinoma, lengva moralizuoti, bet anksčiau ar vėliau mes visi ten pakliūsime. Tik svarbu, žengiant į kitą pasaulį sugebėti su šypsena veide sau sąžiningai pasakyti – aš tikrai gyvenau ir dabar negaila numirti.
- Kas yra jūsų didžiausias ramstis sunkiomis akimirkomis?
Tai yra mano šeima, mano artimieji žmonės su kuriais aš bendrauju ir daugiausiai laiko praleidžiu. Ir, be abejo, muzika, kuri mane varo iš proto – tai vienas didžiausių mano ramsčių. Aš esu sau sąžiningas, nes darau tai, ką myliu. Man tai labai svarbu ir mane tai labai palaiko. Silpnumo akimirkomis pagalvoju, kad turiu tai, kas man patinka ir tuomet į mano širdį ateina džiaugsmas.
Žinoma, man kaip ir visiems būna silpnumo akimirkų. Tik vieni vaidina stiprius, nepalaužiamus „kietus“, bet mes esame žmonės ir liūdesio būsena yra natūrali – nereikia jos gėdytis ar bijoti. Juk po liūdesio ateina džiaugsmas – tai gyvenimo dėsnis. Man būtų neįdomu, jei aš visą laiką juokčiausi, nes gyvenimas būtų nuobodus.
- Kaip manote - su kokiomis problemomis susiduria jaunimas?
Paauglystės, bendravimo šeimoje, universitete, tarp draugų, narkotikais – problemų yra įvairiausių, bet viskas priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos, kiek jis yra stiprus, kiek veikia išorė. Yra vaikų, kurie auga neturtingose šeimos, kiti labai turtingose – socialiniai skirtumai taip pat sukelia daug problemų. Paaugliai yra maištautojai, turi daug energijos ir nežino, kur ją panaudoti – tai veda į agresiją. Paauglystėje atrodo, kad niekas tavęs nesupranta. Bet iš tiesų visi suaugusieji perėjo paauglystės etapą ir todėl gali suprasti jaunus žmones.
Taigi kiekvienu atveju rasi skirtingų sunkumų ir priežasčių, bet svarbiausia – mes turime apie tai kalbėti, turime padėti, nebūti abejingi, galvoti, kad viskas savaime susitvarkys ir tai manęs neliečia. Juk mes gyvename taip: manęs tai neliečia, man nesvarbu, todėl ir nerūpi – yra instancijos, kurios tuo pasirūpins. Bet juk viskas prasideda nuo tavęs, žmogau!
- Kaip šalia esantys žmonės gali suprasti, padėti?
Visų pirma, mes vienas kitam turim būti labai dėmesingi. Čia liečia ne tik žmones su savižudybės rizika, bet ir mus visus. Turim būti dėmesingi vienas kitam ir domėtis šalia esančiaisiais: ką žmogus galvoja, kaip jaučiasi, kaip jam sekasi, kas su juo darosi.
O šiandien visi bėga, skuba į tą kasdienybę, galvoja apie savo gerovę, šeimos turi mažiau vaikų, nes jos galvoja apie visai kitus dalykus. Tokiame amžiuje ir trūksta šilumos, artumo, rūpesčio bei dėmesio vienas kitam. Pas mus kaip ir kitose Europos šalyse žmonės yra labai susvetimėję, tik pas juos ekonomika labiau pažengusi. Nors aš manau, kad nei ekonomika, nei gerovė neišspręs savižudybių problemos – tai slypi kur kas giliau. Viskas prasideda dar šeimoje: kaip vaikas auga, kas jį supa, kas su juo vyksta, kaip mokykloje reikalai sekasi ir t.t.
- Dažnai nedrįstame paprašyti pagalbos, nes bijom likti nesuprasti. Kaip padrąsinti žmogų kreiptis pagalbos?
Jaunas žmogus taip galvoja, nes auga tokioje aplinkoje, kur mato, kad niekam niekas nerūpi. Todėl bijo prie ko nors prieiti, pasipasakoti – pasirodyti silpnas, kažkoks nevykėlis. Tai ir yra blogiausia! Nes jis neturi taip galvoti – mes visi esame žmonės ir ateina laikas, kai būname silpni. Kai vaikas auga visuomenėje, kuri yra rūpestinga ir jai ne tas pats, tai jis mielu noru pasisakys, papasakos savo draugei, draugui.
Svarbiausia savo tėvams pasisakyti, nes tai yra artimiausi žmonės. O jeigu tai neįmanoma, tai yra tokios pagalbos linijos, kaip „Jaunimo linija“, kur galima paskambinti ir savanoriai su geranoriškumu išklausys. Tai labai atsakingas darbas ir žmonės, kurie kelia ragelius turi būti ramūs, supratingi. Aš gerbiu tuos žmones, kurie tai daro. Žinoma, jie turi jausti norą ir motyvaciją padėti. Negali būti taip, kad ateina laiku ir išeina laiku, o dirba tik tam, kad dirbtų.
- „Jaunimo linijoje“ dirba savanoriai. O ką jūs galvojate apie savanorišką darbą?
Džiaugiuosi, kad yra tokie žmonės, kurie dirba savanorišką darbą. Tai reiškia, kad mūsų visuomenė dar nėra žlugusi: linkusi vien į materializmą, technologijų amžių, šaltumą. Yra žmonės, kuriems rūpi, jie myli gyvenimą, myli kitus ir nori padėti.
- Ar pats kada galvojote apie savanorišką darbą?
Kartais aplankydavo tokios mintys. Manau, kad dirbdamas savanorišką darbą jausčiausi puikiai. Gyvenime buvau pakliuvęs į ne vieną keblią situaciją ir būdavo sunku, bet išsikapstydavau. Tada suvokdavau, kad ir kitiems galėčiau padėti.
- Galėtumėte padėti savo patirtimi?
Taip. Tik tos patirties nenupasakosi, ji pas tave ateina po tam tikrų įvykių. Vienam žmogui reikalingi gyvenimo smūgiai, kitam ne – jis pats viską suvokia. Gyvenimo išbandymai yra tarsi kalba su žmogumi. Tai rodo, kad Dievas šnekasi su mumis – Dievą kiekvienas gali įsivaizduoti kaip nori. Tai yra pamokos iš kurių gali pasimokyti. Daug išgyvenę žmonės yra visiškai kitokie. Jie daug dėmesingesni, daug rūpestingesni, atlaidesni, supratingesni.
- Ar jums pačiam kada teko padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę?
Man pačiam paauglystėje buvo sunku, nors apie savižudybę ir negalvojau. Žinoma, mano artimiesiems taip pat tekdavo išgyventi sunkių akimirkų. Tu jų išklausydavai, paklausdavai, kas yra, bandydavai suprasti. Viskas prasideda nuo pokalbio: kai pradedi bendrauti su žmogumi, kalbėtis su juo, pasakai – bičiuli, tu nevienišas, aš irgi toks pat ir esu čia!
Apskritai, nereikėtų galvoti, kad tu vienas, atstumtas, nes tai netiesa – yra žmonių, kuriems tu rūpi. Aš tikiu, kad mes visi mylim savo vaikus, seseris, brolius, draugus, todėl jeigu augi šeimoje, tai turi pasipasakoti mamai, tėčiui – gal kas supras.
- Kaip jaučiatės su žmogumi, kuriam tuo metu sunku?
Mums visiems yra gera padėti, jaučiame didelį malonumą. Labai džiaugiuosi, kad yra toks jausmas, kuris man labai svarbus.
- Lietuviai mėgsta paverkti, kaip viskas blogai. Bet ar iš tiesų viskas taip tamsu aplinkui?
Pas mus žmonės kaip banda: skundžiasi, nes aplinkui girdi skundus. Jie mano, kad pasiskundus jiems pagerės. Bet nuo to ekonomika nepagerės, valdžia taip pat nepadės – pirmiausia žmogus turi pradėti nuo savęs. Keikdami valdžią, galvojame, kad ji atneš laimę, bet tai yra nesąmonė. Nereikia tvertis tvoromis, tai yra sakyti, jog nerūpi, kas dedasi už mano durų ir aš nenoriu pažinti savo kaimyno. Žiniasklaidoje taip pat daug negatyvumo. Mes mėgstame verkti ir viską piešti juodomis spalvomis.
Aš siūlau daugiau šypsotis, daugiau bendrauti, būti nuoširdiems. Jei būsi džiaugsmingesnis, tai ir aplink tave žmonės pradės žydėti. Užtenka vieno besišypsančio žmogaus, kuris užkrečia aplinkinius ir tai iššaukia didelę jėgą. Būkim žmonės, o ne ledo luitai!
- Koncertas „Renkuosi gyvenimą“ – tai džiugi akcija, kuria norima atkreipti dėmesį į rimtus ir skaudžius dalykus. Ką norite pasakyti ateisiantiems žmonėms?
Aš noriu, kad jie suvoktų, kur atėjo ir kažką daugiau išsineštų negu tik koncerte praleistą akimirksnį. Noriu, kad atėjusieji susimąstytų kuo gyvena, kas juos supa, ką daro, kaip tai daro.
- Sutikdamas dalyvauti šioje akcijoje, sakėte, kad gyvenimas ne veltui duotas...
Gyveni vardan gyvenimo, o mirtis ateis savo laiku. Aš manau, kad jeigu jau esu čia, tai esu dėl kažko. Viską mes galime, reikia tik norėti! Todėl sunkūs atsitikimai mus grūdina ir tampame atsparesni gyvenimo iššūkiams. Tai yra nuotykis – pasinerk į jį, tik neik į buitinius dalykus, netapk kasdieniškas, nors tai ir būtų be galo sunku.
Toks supratimas turi prasidėti nuo šeimos, mokyklos. Mokytojai turi būti kitokie, mokiniai turi būti kitokie – viskas turi vykti žmogiškumo pagrindu. Mokykloje reikia šnekėti apie gyvenimą. Mus moko matematikos, geografijos, biologijos, bet mūsų nemoko gyvenimo. Jei mokytojas dalyką dėstys su meile, mylės mokinius, kurie pas jį ateina – tai jau pakeis kažką. Mes negyvename dėl pažymių ir kada mes tai suvoksime, tada viskas pasikeis. Nes kiekvienas vaikas yra individualus ir reikia jį pasiekti, suprasti.
Kalbino Šarūnė Kaušylaitė
