2003 m. sausio 10 d. Valstybiniame Jaunimo teatre įvyks vakaras, skirtas aktoriaus, režisieriaus Algirdo Latėno jubiliejui. Vakaro programoje - Pauliaus Širvio, Antano Strazdo, Sergejaus Jesenino eilės, vakare dalyvaus Povilas Meškėla ir grupė “Rojaus tūzai”.
Lietuvos teatro aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas gimė 1953 m. sausio mėn. 2 d. Dusetose, Zarasų raj. 1975 m. Algirdas Latėnas baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė).
Nuo 1975 m. Algirdas Latėnas vaidina Jaunimo teatre. Svarbiausi vaidmenys: Arlickas - G. Kanovičiaus ir S. Šaltenio “Katė už durų”, Jasonas - S. Šaltenio “Jasonas”, Andrius Šatas - S. Šaltenio “Škac, mirtie, visados škac”, Treplevas - A. Čechovo “Žuvėdra”, Peteris - F. Kalo “Keturiese vidurnaktį”, Valdas - L. Razumovskajos “Brangioji mokytoja”, Alioša Karamazovas - V. Rozovo “Brolis Alioša”, Prekeivis - J. Marcinkevičiaus “Daukantas” ir daugelis kitų vaidmenų. Nauja kūrybine aukštuma tapo Algirdo Latėno sukurtas Jedigėjaus vaidmuo Č. Aitmatovo “Ilga kaip šimtmečiai diena”. Nuo 1997 m. Algirdas Latėnas - Valstybinio jaunimo teatro vadovas.
Algirdas Latėnas - aukšto meistriškumo, gilių emocinių ir dvasinių galimybių aktorius ir talentingas režisierius. Jis režisavo ir sukūrė pagrindinius vaidmenis S. Šaltenio “Duokiškyje”, V. Šekspyro “Ričardas III” sukūrė Ričardo vaidmenį, režisavo A. Čechovo “Žuvėdrą”, A. Fugardo “Kelionę į Meką”, T. Williamso “Pikniką”, S. Parulskio “Barboros Radvilaitės testamentą”. Yra pastatęs spektaklius Klaipėdos, Kauno, “Vaidilos”, Nacionaliniame dramos teatre. Nuo 1997 m. Algirdas Latėnas vadovauja Valstybiniam jaunimo teatrui.
Algirdas Latėnas apie teatrą ir aktoriaus pašaukimą sako:
“Aktoriaus gyvenime labai daug svarbių dalykų. Kuo daugiau metų prabėga, tuo sunkiau sau įrodyti, kad esi aktorius. Apginti savo profesiją, išsaugoti jos prestižą prieš patį save, prieš teatrą - tai svarbiausia. Vieną sykį staiga gali dingti tavo profesinis pašaukimas. Labai nesunku jį prarasti, lengva pasiduoti kompromisui su tuo, kas prieštarauja tavo sąžinei, prigimčiai ir įsitikinimams, meninei ir grynai žmogiškajai pozicijai. Taip gyvendamas nė nepastebėsi, kad jau išduodi save, esi niekam nebereikalingas…
Neskirstau savo vaidmenų nei į pasisekusius, nei į nenusisekusius. Kiekvienas vaidmuo iš aktoriaus reikalauja atiduoti visą save. Aš kiekvieną kartą bandau suprasti savo personažo gyvenimą ir jo konfliktą. Svarbu, ar tai praplečia mano sielą, ar atveria naujas galias, kurių nesitikėjau savyje turėti.”