Palemonas Dračiula, fenomenas ir kultūros, ir Lietuvos gyvenime, savo tekstus sąžiningai spausdina “Naujajame Židinyje”. Praeitais metais buvo kreiptasi į tautą su prašymu paremti jo knygos išleidimą. “Omni laikas” neliko abejingas šiam šauksmui: publikuojame Dračiulos kūrybą ir manome, kad ji suras savo gerbėjus, kurie jo talentui ne tik nulenks galvą, bet ir paaukos pagal savo išgales.
Visiems norintiems aukoti siūlome susisiekti su “Naujojo Židinio” redakcija. Ir skelbiame dar nepasakytą Palemono Dračiulos kalbą.
Palemono Dračiulos kalba, kuri bus pasakyta gavus Nacionalinę premiją:
Garbūs svečiai!Ponai ir ponios!Mielieji bičiuliai!Pradžioje buvo raidės. Įsižiūrėkime, įsiklausykime, įsijauskime į lietuviškas raides. Kiek jų daug, kokios jos margos, įvairios, spalvotos! Kaip jos kvepia, šildo, maitina! Jos visos mūsų - su nosinėmis, paukščiukais, brūkšneliais ir taškais. Bet viena raidė - ypatinga. Tai - didžioji "T" raidė! Kaip žmogus ištiestomis rankomis, bandantis apglėbti Žemės rutulį, stovintis tarp dangaus ir žemės! Ja prasideda du kiekvienam lietuviui šventi žodžiai: "Tauta" ir "Tėvynė".
Tauta - tai ontologizuotas daikto ir dvasios konglomeratas. Tokioje plotmėje galime šnekėti tiek apie negausią, tiek apie didelę tautą, nes tauta nėra nei minia, nei žmonių masė. Tauta privalo įvykdyti priešstovėsenos situaciją. Tik tokiu būdu ji gali identifikuotis, tapatintis su savo sukurtu pasauliu, sąmonėje įdaiktinti "Tėvynės" sąvoką.
Neįstengiant įvykdyti anksčiau minėtos situacijos, tirpstant ir nykstant objektyvaus autorizuoto pasaulio riboms, tauta ima prarasti savastį, ji skeldėja, dūžta, trupa. Tuomet tautos kultūra kaip savasties išraiška ima drumstis, deformuotis. Tauta neišvengiamai praranda dvasingumą. Dabartinė mūsų situacija yra labai sudėtinga. Mums vis kebliau įgyvendinti teorinę priešpriešą savo sukurtiems namams ir savo žemei, nes pasaulis išsiplėtė ligi begalybės. Kaip tada pavydu tiems, kurie turi sparnus. Taip ir norisi sušukti:
paukšti,tu giedanti šukėper Tėvynės dangų.
Tėvynė! Koks didingas ir skambus žodis, gaudžiantis tarsi vario kupolas! Aš atsimenu, kaip ji kvepiančiomis birželio naktimis iškeldavo mane savo rankų kryžiais iš molinio lopšio, pasiguldydavo ant savo išdžiūvusių žvyrkelių, palenkdavo vešliais dobilais sužėlusią galvą ir ilgai ilgai į mane žiūrėdavo gedulingais akių ežerynais. Po to prispausdavo mano gležną kūnelį prie lauko rieduliais nubarstytos krūtinės ir, iš skausmo pravėrusi apsamanojusį burnos šulinį, graudžiai graudžiai raudodavo. Iš jos tyvuliuojančių akiduobių pasipildavo sidabro žuvys ir spindinčios žvaigždės.
Bet yra ir kitas žodis, kiek tylesnis ir mažesnis, trenkiantis taboka ir naminės raugu, tačiau toks pat jaukus ir šiltas - Tėvas. Negaliu pasakyti, ar aš jį vaikystėje mylėjau, tačiau man išvykstant studijuoti į Vilnių, mudu pirmą sykį stipriai apsikabinome. Viešpatie, koks platus ir gilus tada atrodė jo glėbys! Aš jutau, kaip kietai suauga mūsų giminės kamienai, kaip treška mūsų žievės, kaip lūžta besiraizgydamos mūsų šakos, kaip išsprogusiose ausyse peri paukščiai, o išbrinkusias kojas vilgo deginantys Vėlinių lietūs. Tuomet aš išėjau ir miesto nasrai visam laikui pasiglemžė giedančius mūsų vainikus, pievoje ištiškusį mėnulį ir vaismedžių lapais uždengtas kaimo moteris.
O štai dabar žinau, jog "T" raide prasideda dar ir žodis "tūkstantis". Tačiau man jis kažkoks nemielas: sausas, sprangus, nutįsęs lyg prairusi kojinė. Užtat skaitmeninė šio žodžio išraiška yra nuostabi. Ji turi tris "o" raides. Apvalias ir didingas. Kaip trys orbitos. Kaip trys pilnatys. Kaip trys pasauliai, iš kurių kiekviename telpa "Tauta", "Tėvynė" ir "Tėvas".
