Teisė į privataus gyvenimo gerbimą (toliau – į privatų gyvenimą) yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis įvardija šias privataus gyvenimo sritis – asmeninis, šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas. Tačiau kiekviena iš šių sričių yra plačiai interpretuojama Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) jurisprudencijoje.
EŽTT yra pasakęs, kad teisės į privatų gyvenimą yra neįmanoma išsamiai ir galutinai apibrėžti, nes ši sąvoka kinta kartu su visuomene ir papročiais. Pavyzdžiui, praėjusių metų byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą – EŽTT pasakė, kad ir darbo santykiai gali būti privataus gyvenimo dalis.
Kaip ir daugelyje buvusių sovietinių šalių – Lietuvoje teisė į privatų gyvenimą ir jos svarba yra vis dar menkai suvokiama. Tai pripažino ir Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras Gilas Roblesas savo 2004 metų ataskaitoje apie žmogaus teises Lietuvoje, tai rodo ir mažas bylų dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimų skaičius Lietuvos teismuose bei Europos Žmogaus teisių teisme. Šią situaciją patvirtina ir tai, kad Lietuvoje vis dar galioja daugiau nei 500 teisės aktų, numatančių nepagrįstai dažną asmens kodų naudojimą, o įvairių įmonių ar kompanijų sąskaitų gyventojams pateikimas atvirlaiškiais yra paplitusi ir vis dar toleruojama praktika.
Teisės į privatų gyvenimą supratimo stoka yra atsiradusi pirmiausia dėl objektyvios informacijos trūkumo apie esmines šios srities problemas ir klausimus. Pastaruoju metu tai kelia ypač didelį susirūpinimą, nes sparčiai vystosi ir yra įdiegiamos įvairios technologijos, kurias pasitelkus gali būti renkami, saugomi ir naudojami asmens duomenys, pavyzdžiui vaizdo stebėjimo kameros, kompiuterinės programos, skirtos kontroliuoti darbuotojų veiklą kompiuteriu, biometriniai pasai ar elektroninių ryšių sekimo įranga. Problemą sustiprina ir tai, kad šiuo metu yra labai padidėjęs valstybių spaudimas plėsti tokių technologijų panaudojimą ir jomis riboti asmenų teises į privatų gyvenimą, pateisinant tai kovos su nusikaltimais ar terorizmu būtinybe.
Informacijos trūkumą apie teisei į privatų gyvenimą gresiančius pavojus naudojant įvairias technologijas įrodo tai, kad, išskyrus Lietuvos europarlamentarus, Lietuvoje niekas neužsiminė apie planuojamą priimti duomenų saugojimo direktyvą, kuri priverstų kaupti ir saugoti elektroninių komunikacijų priemones visoje ES. Be to, ir biometrinių pasų įvedimo klausimas Lietuvoje nesukėlė jokių diskusijų. Tuo metu, kai kitose Europos šalyse daug kalbama apie biometrinių pasų nepatikimumą bei keliamą pavojų privatumui ir svarstoma jų įvedimo sustabdymo galimybė, Lietuvos užsienio reikalų ministras vertina juos kaip „aukščiausio technologinio lygio dokumentą, kuris visiškai atitinka ir net pranoksta pasaulinio lygio standartus“. Tuo tarpu korporacijų, gaminančių tokius pasus, atstovai žiniasklaidoje tikina, kad biometrinių pasų dėka didėja saugumas ir užtikrinama aukšto lygio duomenų apsauga. Be abejo, iš šiuo verslu užsiimančių kompanijų ir negalima tikėtis objektyvios informacijos, tačiau nerimą kelia, kad tai yra vienintelė gyventojams pateikiama informacija.
Supratimo apie teisę į privatų gyvenimą trūkumą puikiai iliustruoja ir tai, kad jokios visuomenės reakcijos nesusilaukia pareigūnų pareiškimai žiniasklaidoje, kad jų naudojamos vaizdo stebėjimo technikos galimybės leidžia jiems panorėjus skaityti žmonių SMS žinutes, ar savivaldybės atstovų pasisakymai, kad yra naudojamos vaizdo stebėjimo priemonės, nors jos ir yra „nevisiškai teisėtos“. Jei Lietuvoje būtų suprantama ir gerbiama asmens teisė į privatų gyvenimą, tokie pareiškimai būtų netoleruojami.
Kita vertus, žiniasklaidoje neretai pasirodo privačių viešųjų ryšių kompanijų paruoštų straipsnių, kuriuose firmų, užsiimančių šių technologijų verslu, atstovai kalba apie jų privalumus, nors neužsimena apie jų panaudojimo teisėtumo klausimus. Pastaruoju metu spaudoje neretai kalbama apie vaizdo stebėjimo kamerų teigiamą poveikį nusikalstamumui mažinti, nors Lietuvoje niekas iki šiol neatliko nepriklausomos ir išsamios šių technologijų veiksmingumo ir sąnaudų analizės, o panašūs kitose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad vaizdo stebėjimo kamerų vaidmuo mažinant nusikalstamumą paprastai yra nežymus, o pavojus privatumui didelis. Pavyzdžiui, šiais metais Didžiojoje Britanijoje publikuoto tyrimo rezultatai atskleidė kad „neabejotinas“ vaizdo stebėjimo kamerų poveikis nusikalstamumo mažinimui, deja, yra tik mitas. Tačiau šį mitą palaikyti yra suinteresuotos kompanijos, užsiimančios šių kamerų verslu.
Neturėdami informacijos apie privatumui gresiančius pavojus dėl minėtų technologijų naudojimo, tačiau gaudami informaciją tik iš šių technologijų naudojimu suinteresuotų šalių, žmonės yra įtikinami, kad dėl saugumo galima ir net reikia atsisakyti dalies savo teisių. Ir dėsninga, ir paradoksalu, kad mūsų visuomenė ne taip seniai ištrūkusi iš totalitarinio režimo, todėl puikiai prisimenanti gyvenimą visuotinės kontrolės atmosferoje, nesugeba kritiškai vertinti valstybės iniciatyvų, kurios išplečia jos galias jų sąskaita. Apie šį pavojų perspėja Vakarų Europa, kurios didžioji dalis apie tai tik skaitė George‘o Orwello romane „1984-ieji“.
Dėl šios situacijos atsiranda palanki terpė valstybei netrukdomai riboti asmens teises ir visų pirma teisę į privatų gyvenimą. Juo labiau kad Lietuvoje dar nėra nepriklausomos asmens duomenų apsaugos institucijos. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija Lietuvoje yra vykdomosios valdžios dalis. O būtent vykdomoji valdžia yra daugumos privatų gyvenimą ribojančių iniciatyvų įgyvendintoja.
Problemų dėl teisės į privatumą kyla ne tik dėl informacijos apie su teise į privatų gyvenimą susijusias problemas stokos. Lietuva stipriai atsilieka ir priimdama teisės aktus, užtikrinančius asmenų teisę į privatumą naujų technologijų naudojimo kontekste. Priimti teisės aktai yra arba neišsamūs ir sudaro galimybes jais piktnaudžiauti, arba jų apskritai nėra, nors tokios technologijos jau naudojamos.
Šiais metais publikuotas ŽTSI tyrimas apie privatumo problemas elektroninių ryšių srityje atskleidė, kad Lietuvoje teisės aktai leidžia viešinti medžiagą, surinktą kontroliuojant elektroniniais ryšiais perduodama informaciją. Pati viešinimo galimybė kelia daug abejonių, juo labiau kad teisės aktų, numatančių tokio viešinimo tvarką, nėra. Taip atsiranda galimybė piktnaudžiauti informacija ir panaudoti ją politiniais ar nusikalstamais tikslais. Iš tiesų Lietuvoje yra paplitusi praktika žiniasklaidoje neteisėtai viešinti telefono pokalbių išklotines, šiurkščiai pažeidžianti žmogaus teisę į privatų gyvenimą.
Problemų kyla ir dėl teisės aktų stokos. Pavyzdžiui, vaizdo stebėjimo kameros jau yra plačiai naudojamos, tačiau nėra jokio teisės akto, kuris konkrečiai reglamentuotų jų panaudojimo tvarką. Panaši situacija yra ir dėl teisės aktų, reguliuojančių elektroninės darbo vietos kontrolę ir genetinių duomenų kaupimą ir panaudojimą. Tai sukuria palankias sąlygas neteisėtai riboti ir pažeisti žmogaus teisę į privatų gyvenimą.
Šiais metais Lietuva EŽTT pralaimėjo dvi bylas dėl teisės į privatų gyvenimą. Abi dėl to, kad valstybė pažeidė ieškovų teisę į susirašinėjimo slaptumą. Tačiau galima prognozuoti, kad bylų prieš Lietuvą EŽTT artimiausiu metu padaugės, jei Lietuvoje ir toliau sparčiai plis minėtų technologijų naudojimas, tačiau nebus tobulinama teisinė bazė, stiprinama institucinė žmogaus teisių apsauga ir bus skubama įgyvendinti iniciatyvas, keliančias pavojų žmogaus teisėms, pasitelkiant paplitusią, bet ne visada pagrįstą valstybių retoriką dėl terorizmo grėsmės ar kitų pavojų ir pasiduodant verslo interesams.
