Kodėl reikia keistis? Pabandykite patys sau atsakyti į klausimą: Lietuva penkioliktaisiais Nepriklausomybės metais, kokia ji, koks svarbiausias jos skiriamasis bruožas?
Mano atsakymas paprastas: tai valstybė, kuri vis mažiau gerbia savo piliečius, todėl piliečiai vis mažiau gerbia savo valstybę.
Tai pagrindinė priežastis, kodėl mes turime keistis. Ir turime keistis, žinodami, kokį tikslą turime pasiekti.
Šiandien matau vieną ilgalaikį mūsų pastangų keistis tikslą, – kurti kitokią Lietuvą, kurioje valstybė gerbtų savo piliečius, o piliečiai gerbtų savąją valstybę.
Dažnai kritikuoju premjerą ir visą Vyriausybę už gyvenimą žvilgsnį nudelbus į žemę, nematant platesnio horizonto, tolesnės perspektyvos ir jos iššūkių, nematant sąsajų tarp atskirų problemų, dirbant tik nuo pirmadienio iki pirmadienio ir netiesiant naujų bėgių. Ne vieną kartą kalbėjau ir apie strateginio mąstymo bei planavimo trūkumą valstybėje, apie naujos ekonominės strategijos stoką, apie poreikį efektyvios šeimos politikos.
Prieš porą metų išleidome knygą „Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva“, kurioje plačiai nagrinėjome šiandienines Lietuvos bėdas ir problemas, po to rašėme rinkimų programą, kurioje pateikėme visą seriją veiksmų, ką darysime, jeigu laimėsime rinkimus. Tačiau iki šiol nebandžiau atsakyti sau į klausimą, o kokie svarbiausieji darbai būtų daromi iš pradžių, nuo ko turėtų būti pradedama, kokia seka turėtų būti daroma, kad valstybė veiktų kitaip ir gyvenimas klostytųsi kitaip ir kad žmonės pradėtų jausti, kad jie dalyvauja kuriant kitokią Lietuvą. Tai yra, nebandžiau formuluoti alternatyvaus veikimo plano.
Tai darau dabar.
Taigi, kitokia Lietuva – taip įvardinčiau tą ilgalaikį tikslą, kurį, prieš pradėdamas bet kokį rimtesnį darbą, pats sau turi įvardinti. Visi jaučiame, kad gyvename Lietuvoje, kuri, nors per penkiolika metų pasiekė pakankamai daug, tačiau dar nėra tokia, kurioje mus viskas tenkintų. Todėl ir kirba noras kalbėtis apie tą, kitokią, Lietuvą, kurią turime susikurti, ir turime ją ne tik nusipiešti savo vizijose, bet ir matyti seką veiksmų, kuriais tai bus pasiekta, tai yra, reikia suvokti, ką reikės daryti kitaip, negu iki šiol darė įvairios vyriausybės ir kitos valdžios institucijos, kad ta, kitokia, Lietuva būtų sukurta.
Prieš pradėdamas kalbą apie tai, ką daryčiau kitaip, visų pirma privalau pats sau įvardinti svarbiausias šių dienų ir rytdienos Lietuvos problemas ir bėdas, kurias reikia įveikti, norint ilgainiui turėti tą, kitokią, Lietuvą. Tik turėdamas bėdų sąrašą, ir dar sudėliotą pagal svarbą, galiu pradėti kalbėti apie konkrečias strategijas ir veiksmus.
Apie Lietuvos bėdas
Matau tris svarbiausias valstybės bėdas tiek šiandien, tiek ir ateityje, ir tai yra tokios bėdos, kurios ateityje tik stiprės, jeigu šiandien nesiimsime jų spręsti. Sąlyginai suskirstyčiau tas bėdas į tris grupes: tautos erozija, ekonominis trumparegiškumas ir valstybės neveiksnumas. Turiu pasakyti, kad labai panašiai svarbiausias Lietuvos problemas ir iššūkius Lietuvai įvardino ir prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime. Tai tik dar labiau mane drąsina kalbėti apie kitokią Lietuvą, kurią statant reikia įveikti minėtas problemas. Jas bandysiu trumpai pristatyti. Išsamiai analizei reikėtų ilgų traktatų. Vienas iš tokios analizės pavyzdžių yra minėtoji knyga „Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva“, išleista 2003 metais (žr. www.tsajunga.lt).
Tautos erozija
Didžiausia problema, kad lietuviai yra tapę nykstančia tauta (kaip teigia pastarieji „Eurostat“ duomenys, 2050 metais Lietuvoje gyvens jau tik 2,8 mln. gyventojų), ir tai reiškia, kad kyla grėsmė tautos egzistavimui. Gimstamumo mažėjimas ilgainiui lems visišką ekonominę bei socialinę stagnaciją ir kels įtampą: nebebus kas dirba, todėl nebeaugs ekonomika, neišlaikysime socialinės naštos, galų gale turėsime atsiverti neribotai imigracijai.
Sąlyginai pavadinta „tautos erozijos“ problemų sritis apima tokias šiandien jau matomas ir pakankamai dideles mūsų visuomenės bėdas: mažėjantis gimstamumas; silpstanti šeima; didėjanti emigracija; senstanti visuomenė; plintanti socialinė patologija; vyraujantis pesimizmas ir nepasitikėjimas – nykstanti iniciatyva ir kūrybiškumas; gresianti imigracija.
Nors žmonės yra didžiausias ir vienintelis mūsų valstybės turtas, didžiausia problema, kad valstybė šiuo savo turtu praktiškai visai nesirūpina arba rūpinasi nepakankamai, galvodama, kad visas problemas išspręsti gali vien BVP augimas. Valstybė privalo turėti efektyvius politikos instrumentus „tautos erozijos” (arba demografinėms) problemoms įveikti. Tokie „instrumentai“ turi būti tinkamai finansuojami. Šiandien to nėra, ir tai yra didžioji tautos eroziją skatinanti bėda.
Ekonominio trumparegiškumo bėda
Be abejo, „tautos erozijos“ problemų neįveiksime neturėdami sveikos ir stiprios ekonomikos.
Šiandien atlyginimai Lietuvoje sudaro tik apie penktadalį ES vidurkio. Siekti, kad atlygis už darbą artėtų prie ES vidurkio – svarbiausias uždavinys. Kitaip emigracija nesiliaus.
Lietuvai reikalingas ilgalaikis ryškaus ekonominio augimo laikotarpis. Airijos ūkis pastaruosius 15 metų augo kasmet iki 8–10 nuošimčių. Tuo tarpu Lietuvos ūkio augimas pastaraisiais metais pradėjo lėtėti, o Vyriausybė vis dar džiaugiasi, jog augimas didesnis nei senojoje Europoje, ir nieko nedaro, kad sustabdytų šią slinktį žemyn. Tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje, lyginant su Airija, – ašaros. Bet Vyriausybei tai akių nebado. Žmonės, nematydami ilgalaikės perspektyvos bei vilties, išvažiuoja.
Didžiausia ekonominio trumparegiškumo bėda įvardyčiau visišką valdžios nenorą įžvelgti rimčiausias ekonomines ateities problemas, kol, lyginant su senąja Europa, ekonomika auga sparčiai (nors ir vis lėčiau). Yra daug tikimybės, kad, nieko nedarant, po kelių ar keliolikos metų, kai Lietuva nebeturės pigios darbo jėgos ir dėl „tautos erozijos“ problemų ims ryškiai stokoti kvalifikuotos darbo jėgos, valstybė neatlaikys globalios konkurencijos spaudimo, ir ekonomika nustos augti. Tai toliau gilins „tautos erozijos“ problemą.
Taigi, didžiausia šių dienų ekonominė problema – kad šiandien neklojami pamatai sėkmingai, konkurencingai ateities ekonomikai, o tokių pamatų nebuvimas skaudžiai pasijus jau po kelerių metų.
Valstybės neveiksnumas
Lietuvos problema tampa tai, kad blogas valstybės (kaip institucijos) valdymas daro ją silpnesnę, nesugebančią siekti naujų tikslų, valstybę, nebegerbiančią savo piliečių. Kita vertus, valstybė veikia taip, kad piliečiai nebeturi jos už ką gerbti. Piliečiai vis mažiau pasitiki savo valstybe, todėl valstybė tampa nepajėgi piliečių telkti permainoms ar ambicingiems žygiams. Taip liekame be instrumento būtinai kaitai.
Pagrindinė valstybės silpnumo priežastis, ir tuo pačiu pagrindinė valstybės valdymo problema, yra tai, kad nebėra strateginio mąstymo ir gebėjimo siekti aiškių tikslų. Valdžia, kuri veikia neturėdama prioritetų, negali sutrukdyti gyvenimo kasdienybei rutuliotis savaime, bet ji negali pasiekti ir rezultatyvių permainų, nors jos ir būtinos. Strateginių tikslų nebuvimas atima piliečiams galimybę suvokti valstybės, o kartu ir savo pačių, perspektyvą. Jie negali dalyvauti savo valstybės kūrime, diskutuoti dėl valstybės planų, todėl taip smagiai ir emigruojama.
Antra valstybės bėda, kuri iš pašaknų kerta žmonių pasitikėjimą, – tai paplitusi korupcija ir to sąlygota teisingumo stoka.
Trečia valstybės bėda, kad paslaugas, kurias ji teikia, teikia dažniausiai prastai ir biurokratiškai, negerbdama savo piliečių, kurie gali palyginti valstybės biurokratų atžarų požiūrį į pilietį ir „Maximos“ pardavėjų pastangas mandagiai rūpintis klientu. Tai taip pat mažina žmonių pasitikėjimą savo valstybe.
Šalia tos bėdos, kad valstybės institucijos, nejausdamos konkurencijos, vis dar nežiūri į piliečio reikmių tenkinimą, kaip į svarbiausią jų darbo kokybės rodiklį, daugelis valstybės paslaugų tampa nekokybiškos dėl rimtų valdymo struktūros bėdų: ar tai būtų sveikatos apsauga, ar švietimas, ar žmonių saugumas vienkiemiuose. Kai kurios blogos paslaugos savaime gilina tautos erozijos ar ekonomines problemas.
Kai valstybė veikia taip prastai ir silpnai, kaip ji dabar veikia, ji negali sėkmingai realizuoti tų permainų, kurios yra būtinos norint įveikti tautos erozijos ir ekonominio netoliaregiškumo problemas.
Be abejo, šis sąrašas problemų ir bėdų nėra viską apimantis, tačiau, mano įsitikinimu, tai yra pagrindinės problemos, kurioms reikia skirti prioritetinį dėmesį, ir todėl, jas įvardinęs, jau galiu atsakinėti į pagrindinį klausimą –
Ką daryčiau kitaip ir ką daryčiau pirmiausia?
Šį klausimą padalinčiau į dvi dalis: pirmiausia, ką daryčiau kitaip (sistemos klausimas), antra, ką daryčiau pirmiausia (nuoseklumo klausimas).
Į pirmąjį klausimą mano atsakymas yra aiškus – tautos erozija, ekonomika ir valstybės valdymas sudarytų mano pagrindinių darbų medį, tokią savotišką trikampę „eglutę“, kurios skirtinguose kampuose yra atskiros problemų sritys, bet jos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje per bendrą kamieną.
Į antrą klausimą atsakyčiau taip – gal tai nuskambės ir paradoksaliai, tačiau visus darbus pradėčiau ne nuo „tautos erozijos“ bėdų ar ekonomikos problemų sprendimo (nors jos mano vardyne ir yra pirmosios), bet nuo radikalių pertvarkų valstybės valdyme, nuo to, ką pavadinčiau „valstybės rekonstrukcija“. Tik tokiu būdu būtų įmanoma susigrąžinti valstybės veiksnumą, susigrąžinti įrankį būtinoms permainoms realizuoti kitose srityse, ten, kur turime aukščiau minėtų bėdų.
Valstybės rekonstrukcijos tikslas – sukurti „kitokią valstybę“.
1. „KITOKIA VALSTYBĖ“ – KAS TAI?
Kitokia valstybė – mūsų lyderė: 90-ųjų pradžioje Lietuvos valstybė buvo daugelio permainų lyderė – tiek ardant senosios sistemos likučius, tiek kuriant naują sistemą. Rinkos ekonomikos augimas, nepriklausomos valstybės institucijų kūrimas buvo tie procesai, kurie liudijo Lietuvos lyderystę. Valstybė (tuo pačiu ir jos politinė valdžia) rodė permainų kryptį, verslas ir visuomenė šia kryptimi ją sekė.
Šiandien situacija yra priešinga – daugelyje mūsų gyvenimo sričių visuomenės ir verslo raidos procesai yra pažengę žymiai toliau, jie yra žymiai labiau paliesti europinių permainų vėjo, tuo tarpu valstybė (valdžia) nebesugeba ne tik būti tokių permainų lydere, bet labai dažnai tampa permainų biurokratine kliūtimi, kurią vis sunkiau įveikti. Valstybė, užuot vedusi į priekį, į permainas, tampa nepramušamomis tokių permainų lubomis. Valstybė, kuri nemoka telkti ir veržtis pačios visuomenės ar verslo atrasta sėkmės kryptimi, palieka neišnaudotas sėkmės galimybes.
Norint sukurti kitokią Lietuvą, reikia pirmiausia sukurti kitokią valstybę, kuri daugelyje mūsų gyvenimo sričių sugebėtų ne tik inicijuoti reikalingas permainas, bet ir tokioms permainoms telktų Respublikos piliečius, kad būtų įgyvendinama kitokia politika, – kitokia švietimo, kitokia socialinė, kitokia ekonominė politika.
Kitokia valstybė – lyderė Europoje: lietuviai yra ne tik konservatyvūs, bet ir dinamiški bei iniciatyvūs. Ką rodo pastarųjų penkiolikos metų permainos Lietuvoje?! Ateidami į Europą atsinešame ir savąjį sėkmės bei permainų alkį. Europa yra soti ir prisnūdusi, – mes „alkani“ sėkmės. Būdami Europoje mes turime ne vien tik mėgdžioti ir mokytis iš „senosios“ Europos, taip kurdami visai mums nereikalingą, pasenusį ir trukdantį veržimuisi į sėkmę valstybės pastatą. Daugelyje sričių, – darbo santykiuose, verslumo kultūroje, kur valstybė dar nėra iš Europos perėmusi pačią „senąją Europą“ skandinančių, senosios industrinės epochos sukurtų biurokratinių taisyklių, – mes galime ir privalome patys kurti tokią valstybę, kuri būtų pasiruošusi priimti visai naujus globalius iššūkius, turime kurti valstybę, sugebančią būti lydere naujoje, poindustrinėje žinių visuomenėje.
Todėl Lietuva Europoje turi būti ne akla Europos kopijuotoja, bet veržli naujųjų Europos madų lyderė.
Kai penkiolika metų statei namą, jame gyvenai ir pagaliau paaiškėjo, kad jis jau yra ankštas, kad jo lubos jau per žemos, nelieka nieko kito, kaip namą rekonstruoti. Lygiai taip pat ir su mūsų valstybe, su valstybės pastatu – reikalinga valstybės rekonstrukcija. Ir visų pirma rekonstrukcija reikalinga valstybės valdyme: valstybė turi išmokti atsirinkti keletą, o ne keletą dešimčių ar šimtų prioritetų, turi išmokti parengti realiai įgyvendinamas prioritetų strategijas, strategijos turi būti paremtos pinigais (valstybė turi išmokti pasakyti, kad kažkas liks be pinigų), pinigai turi būti skiriami tik tada, kai žinoma, kokie tikslai už tuos pinigus bus pasiekti. Kad išmoktume taip gyventi, kad valstybė išmoktų taip veikti, reikalinga valstybės rekonstrukcija.
Ką, rekonstruodamas valstybę, valstybės valdyme keisčiau pirmiausia?
Pirmiausia siekčiau, kad Tėvynės Sąjungos programoje būtų numatyti labai aiškūs programiniai prioritetai ir išmatuojami tikslai. Jeigu po rinkimų reikėtų sudarinėti partijų koaliciją, tol derėčiausi dėl Vyriausybės programos, kol visi sutartų dėl jos aiškių prioritetų, tikslų ir įgyvendinimo priemonių, kad po to nebūtų taip, kaip šiandieninei koalicijai su mokesčių politika.
Antra, kardinaliai pakeisčiau Vyriausybės kanceliarijos, šiandien dubliuojančios kitas ministerijas, struktūrą – visą ją paversčiau Vyriausybės strateginio planavimo komitetu, apimančiu ir strateginę analizę bei strateginių tikslų įgyvendinimo monitoringą. Tai leistų Vyriausybės politinę programą paversti ir visos valstybės tarnybos (biurokratijos) programa. Dabar yra atvirkščiai – Vyriausybė gyvena pagal biurokratų parengtą programą.
Trečia, išreikalaučiau iš ministrų, kad jų metinės veiklos planai būtų trumpi, tikslai konkretūs, išmatuojami ir žmonėms suprantami.
Ketvirta, įsipareigočiau kiekvienų metų pabaigoje Lietuvos piliečiams pateikti viešas ataskaitas, kaip Vyriausybei ir atskiroms ministerijoms pavyko pasiekti savo užsibrėžtų tikslų.
Penkta, aiškiai įvardinčiau, kad Vyriausybei bus svarbi ne tik ekonomika, bet ir tokios pamatinės vertybės, kaip šeima bei bendruomenė, solidarumas, stipri valstybė ir teisingumas.
Šešta, imčiausi skatinti partijų dialogą tiek tarpusavyje, tiek ir visuomenėje, partijų konsolidavimąsi bei jų intelektinio potencialo brendimą, taip tikėdamasis paspartinti europietiškos partinės sistemos atsiradimą Lietuvoje.
Manau, kad tokios permainos valstybės valdyme leistų ne tik Vyriausybei geriau suvokti, ko ji siekia, bet ir visiems piliečiams tai žymiai geriau suprasti. Piliečiai pajustų, kad valstybė pradeda juos gerbti, nes teikia jiems aiškią žinią apie savo planus. Vyriausybės susitarimas dėl aiškių tikslų leistų ne tik efektyviau išnaudoti valstybės resursus numatytų tikslų siekimui, bet taip pat leistų valstybei savo valdymu prisidėti prie valstybės autoriteto stiprinimo, o tuo pačiu ir prie gebėjimo telkti žmones būtinoms permainoms.
Valstybės autoritetas nebus susigrąžintas be realios ir efektyvios kovos su korupcija, žmonėms suteikiant akivaizdžius įrodymus, kad valstybė gali garantuoti teisingumą. Todėl jau pirmą dieną kovą su korupcija paskelbčiau ne vien STT, bet visos Vyriausybės rūpesčiu. Kovoje su korupcija imčiausi iniciatyvos sutvarkyti partijų finansavimą ir jo priežiūrą taip, kad neliktų erdvės politinei korupcijai. Kad liktų mažiau pagundų tokiai korupcijai, inicijuočiau politinės reklamos televizijoje draudimą. Taip pat neatidėliodamas imčiausi visų priemonių, kad nuo korupcijos pirmiausia išsivaduotų teismai ir teisėsauga ir žmonės realiai pajustų, kad valstybė yra teisinga. Strategiją, kaip išgydyti teismus ir teisėsaugą, reikia pradėti rengti jau dabar.
Valstybės paslaugų reikaluose pirmajame etape išskirčiau tris sritis, kuriose reikalingos sisteminės ir struktūrinės permainos: švietimas (konkurencinių pranašumų kūrimas); socialinė rūpyba (šeima, gimstamumas ir socialinės patologijos prevencija) ir sveikatos apsauga (pasirengimas visuomenės senėjimui). Apie tai, kokių sisteminių permainų, kokių tikslų ir kokiais būdais šiose srityse būtų siekiama, keletą pastabų pateiksiu vėliau, kalbėdamas tiek apie ekonominių, tiek ir apie tautos erozijos problemų sprendimą.
Tačiau nedelsiant imčiausi tokių permainų valstybės paslaugų sferoje, kad žmonės pajustų valstybės pagarbą jiems, tai yra, kad valstybė suteiktų tokios kokybės paslaugas ir su tokia aptarnavimo kultūra, kokią šiandien galima matyti tik privačiame versle. Kaip to pasiekti, nėra lengva trumpai papasakoti, tačiau yra gerų pavyzdžių, kaip kitoms valstybėms – Kanadai, Britanijai, Naujajai Zelandijai – neseniai tai pavyko padaryti. Antra, nevengčiau radikalių inovacijų paslaugų teikimo srityje, perduodamas didelę dalį tradicinių funkcijų ir privačiam verslui. Turime atsiminti, kad daugelį tokių tradicinių funkcijų valstybė yra paveldėjusi iš industrinės visuomenės, tuo tarpu globalizacija sparčiai veržiasi į naują žinių visuomenės epochą, kurioje žmonių poreikiai iš valstybės gauti tam tikras paslaugas gali būti pakankamai skirtingi.
Todėl ir teikdama paslaugas Lietuva Europoje turi būti ne akla kai kur sustabarėjusios Europos kopijuotoja, bet veržli naujųjų Europos madų lyderė.
Ten, kur valstybė ir toliau teiks paslaugas, kiekvienai tokias paslaugas teikiančiai tarnybai įvesčiau prievolę turėti aiškius tikslus, tarp jų – ir aptarnavimo kultūros srityje, vykdyčiau nuolatinę priežiūrą, kaip tie tikslai pasiekiami, ir tikslų siekimą susiečiau su valdininkų atlyginimu.
Tokie būtų pirmieji ir svarbiausieji žingsniai rekonstruojant valstybę. Valstybės rekonstravimas nebus trumpas procesas, bet jau pirmaisiais veiksmais galima parodyti, kad kuriama kitokia valstybė, kuri, pirma, yra atsakinga; antra, gerbia savo piliečius; trečia, rūpinasi jais taip, kaip gali ir privalo.
Kitokia valstybė – tai visų pirma valstybė, turinti autoritetą, gerbiama ir gebanti telkti, todėl ir pajėgi įgyvendinti permainas ten, kur jos reikalingos.
Tik tokia valstybė, sprendžiant „tautos erozijos“ ir ekonomines bėdas, ir gali imtis neatidėliotinų darbų.
2. ANTRASIS ETAPAS – EKONOMINĖ REKONSTRUKCIJA
Aptvarkęs valstybės rekonstravimo sritį imčiausi ekonominės politikos rekonstravimo. Nors ir pakankamai sparčiai auganti (palyginus su senąja Europa), bet vis dar silpna ekonomika šiandien, viena vertus, neleidžia spręsti daugelio tautos erozijos problemų, pvz., remti stiprias, sveikas šeimas; kita vertus, yra kitų demografinių problemų tiesioginė priežastis, pvz., emigracijos. Prisideda ir tai, kad pastaraisiais metais ekonomikos augimas sulėtėjo, prognozuojama, kad jis ir toliau lėtės.
Kaip buvo rašyta anksčiau, didžiausia šiandieninė ekonominė bėda yra tai, ką vadinu „ekonominiu trumparegiškumu“, tai yra, kad valstybė visiškai nesirūpina ūkio augimo lėtėjimu ir neanalizuoja to priežasčių, tuo pačiu nesiruošia būsimiems globaliems iššūkiams ir globaliai konkurencijai. Tai reiškia, kad po kelerių metų, jeigu jau šiandien nepradėsime keisti ekonominės politikos, mes galime susidurti su neišvengiama stagnacija. Todėl ekonominį rekonstravimą pradėčiau nuo keleto naujos ekonominės politikos postulatų įtvirtinimo:a) ambicijos;b) koncentravimosi į sėkmės proveržio kryptis;c) stambių tarptautinių korporacijų proveržio kryptyse investicijos į Lietuvą;d) tam reikalingos švietimo ir mokslinių tyrimų bazės sukūrimo;e) rizikos kapitalo fondų.
Ambicija
Šiandien Lietuvos ekonominė politika kenčia ir dėl to, kad, sukūrus rinkos ekonomiką, valdžia ekonominės politikos srityje nebeturi ambicingų tikslų ir tik džiaugiasi aukštais BVP augimo procentais. Kaip sako ekonomikos ekspertai, ekonomika rieda. Tai gali labai greitai pasibaigti, jeigu jau šiandien neturėsime ambicijos įgyvendinti kitokią ekonominę politiką.
Todėl visų pirma formuluočiau aiškų ekonominės politikos tikslą – Lietuva turi būti sparčiausiai besivejanti senąją Europą naujokė ne tik šiandien, bet ir po dešimties ar penkiolikos metų. Antra, labai aiškiai įvardinčiau, kad Lietuva to negalės pasiekti būdama pigios darbo jėgos naudojimo ekonomika, nes vien tuo paremtas ekonomikos augimas artimiausiu metu pasibaigs, kai tik Lietuvoje pradės kilti darbo jėgos kaina. Trečia, telkčiau visus ambicijai, kad Lietuva turi tapti Baltijos Airija, kad Lietuva turi tapti tikru Baltijos tigru, ir tam turime nedelsiant išmokti ekonomikoje išnaudoti žinias, kūrybiškumą ir aukštąsias technologijas. Airija yra tigras, nes kelerius metus iš eilės sugebėjo išlaikyti 8–10 nuošimčių ekonomikos augimą, spartų gyvenimo lygio augimą, todėl į Airiją sugrįžo ir ekonominiai emigrantai. Ketvirta, didžiąją dalį Europos Sąjungos paramos nukreipčiau visuomeniniams projektams, kurie prisideda prie tokios ambicijos įgyvendinimo.
Koncentravimasis į sėkmės proveržio kryptis
Valstybės ekonominės politikos tikslas turi būti ne gelbėjimas bankrutuojančių, bet visų resursų telkimas kryptyse, kur ilgalaikė sėkmė jau yra įsitvirtinusi ir kur ją galima dar labiau išplėtoti, sėkmingai konkuruojant globalioje ekonomikoje. Todėl drąsiai įvardinčiau tas tradicinės pramonės ir aukštųjų technologijų sėkmės proveržio kryptis, kuriose valstybė imtųsi telkti savo resursus.
Tokiomis kryptimis galėtų būti: biotechnologija, baldai ir mediena, transporto infrastruktūra ir logistika, kai kurių žemės ūkio produktų gamyba.
Įvardinęs proveržio kryptis, imčiausi į šias kryptis telkti valstybės resursus, šitaip sukurdamas šių krypčių plėtrai reikalingą infrastruktūrą ir konkurencinius pranašumus. Svarbiausieji resursai – švietimo ir mokslinių tyrimų, klasterių vystymo, investicijų pritraukimo srityse.
Investicijos į Lietuvą stambių tarptautinių korporacijų proveržio kryptyse
Iš esmės tai būtų svarbiausias darbas rekonstruojant ekonominę politiką, ypač išskirčiau aukštųjų technologijų korporacijų pritraukimą. Tokių korporacijų atėjimas į Lietuvą ne tik atneštų naujas technologijas bei kurtų gerai apmokamas darbo vietas aukštos kvalifikacijos darbo jėgai ir taip stabdytų jos emigraciją, bet ir savaime keistų švietimo bei mokslinių tyrimų aplinką ir politiką Lietuvoje ir taip didintų Lietuvos ateities konkurencinius pranašumus. Tačiau šiandien Lietuva nėra patraukli globalioms investicijoms – nėra pasaulinio lygmens mokslinių tyrimų centrų ar susiformavusių klasterių, darbo jėga nėra ypatingos kokybės, mokesčiai nėra konkurentiški. Todėl permainos šiose srityse būtų ypač svarbios.
Kad tokias korporacijas prisiviliotume, iš pat pradžių keisčiau investicijų pritraukimo politiką. Kadangi tokios investicijos ateina visų pirma ten, kur yra aukščiausio lygmens moksliniai tyrimai ir studijos, kur formuojasi patrauklūs klasteriai, investuočiau valstybės resursus, kad tai atsirastų ir Lietuvoje ir kad apie tai išgirstų pasaulis. Antra, kardinaliai pakeisčiau Ekonominės plėtros ir kitų su investitoriais dirbančių agentūrų darbą – visų pirma priversčiau jas ne laukti, kol investitoriai patys ateis (taip dirbama šiandien), o įpareigočiau lakstyti po pasaulį ir ieškoti stambiųjų korporacijų, norinčių kurti naują gamybą ar čia perkelti mokslinius tyrimus. Tokiose agentūrose apmokėjimą už darbą padaryčiau priklausomą nuo pritrauktų investicijų kiekio.
Šalia to imčiausi ryžtingai mažinti bet kokius administracinius barjerus investicijoms, įskaitant ir mokestinius barjerus.
Švietimo ir mokslinių tyrimų bazės sukūrimas
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą tenka konstatuoti, kad šiandieninė lavinimo sistema neparuošia mūsų darbo jėgos globaliai konkurencijai – nepakankamos žinios, nėra ugdomas kūrybiškumas, lietuviai nemoka užsienio kalbų.
Todėl visų pirma pasiekčiau, kad moksleiviai, baigę vidurinę mokyklą, gerai mokėtų anglų ir dar vieną užsienio kalbą. Susitarčiau ir su televizijomis, kad jos kino filmus anglų kalba rodytų tik su subtitrais, bet ne įgarsintus.
Antra, imčiausi jau seniai pavėlavusių permainų studijų ir mokslinių tyrimų sistemose. Vėluojančios permainos jas daro visiškai nekonkurencingas ir negebančias kurti Lietuvos konkurencinio pranašumo. Be tokių permainų neįmanoma pasiekti, kad Lietuvoje moksliniams tyrimams būtų skiriama 3% nuo BVP, o iš jų 2/3 – iš privataus verslo.
Trečia, dideles valstybės ir Europos Sąjungos paramos investicijas nukreipčiau į stambių mokslinių technologinių tyrimų ir studijų centrų kūrimą proveržio kryptyse.
Ketvirta, studentus ir doktorantus proveržio kryptyse valstybės lėšomis siųsčiau studijuoti į geriausius pasaulio universitetus.
Penkta, ieškočiau būdų, kaip ugdyti kūrybiškumą. Ateities ekonomikai reikės ne grynųjų fizikos ar matematikos žinių, bet gebėjimo, kurį duoda kūrybiškasis mišinys, sudarytas iš verslo principų išmanymo, sociologijos ir psichologijos dvasios ir aukštųjų technologijų naudojimui būtinų žinių.
Rizikos kapitalo fondai
Nedelsdamas imčiausi kurti rizikos kapitalo fondus, išnaudodamas ir ES paramos pinigus tokių fondų kūrimui, taip sudarydamas galimybes inovaciniam verslui žymiai lengviau plėtotis. Kita vertus, tokie rizikos kapitalo fondai, veikiantys regionuose, būtų svarbiausia parama tuose regionuose besikuriančiam smulkiajam verslui.
3. TREČIASIS ETAPAS – TAUTOS EROZIJOS STABDYMAS
Aptvarkęs valstybės valdymą („valstybės rekonstrukcija“) ir taip sukūręs institucijas, kurios gali įgyvendinti dideles permainas, šiek tiek aptvarkęs „ekonominės rekonstrukcijos“, naujos ekonominės politikos įgyvendinimo reikalus ir suteikęs žmonėms tikėjimo, kad jų ateities ekonominė situacija yra pakankamai aiški ir optimistinė, imčiausi tautos erozijos problemų sprendimo. O tam reikalinga visai nauja politika, kurią drįsčiau pavadinti „tautos erozijos stabdymo“ politika.
Tautos erozijos stabdymas – kas tai?
Kaip jau buvo minėta šio teksto pradžioje, šiandien Lietuvos visuomenės demografinė, o iš dalies ir psichologinė, situacija tampa vis blogesnė. Nėra tikėjimo ateitimi, nėra tarpusavio pasitikėjimo ir pasitikėjimo savo valstybe, nėra pasitikėjimo savimi, visuomenė apatiška, devalvuoja moralinės ir dvasinės vertybės, todėl auga socialinė patologija (alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas, asocialus elgesys), didėja emigracija. Kita vertus, stebime gąsdinančią gimstamumo mažėjimo tendenciją, mažėja tradicinių, sveikų šeimų, daugėja vaikų, gimusių, augančių ir užaugusių nepilnoje šeimoje. Stebime visame išsivysčiusiame pasaulyje sparčiai plintantį visuomenės senėjimo fenomeną. Kitaip sakant, išgyvename gilią „tautos erozijos“ krizę.
Visą problemų aprašymą galima rasti jau minėtoje „Dešiniosios alternatyvos. Sėkmės Lietuvos” knygoje.
Visa tai galų gale ims grėsti ne tik tautos išlikimui, bet pirmiausia taps didžiausia kliūtimi bet kokiam ekonominiam ar socialiniam vystymuisi, o tai savo ruožtu dar labiau pagilins ir taip gilias demografines problemas. Taigi, nieko nedarydami turime daug tikimybių „įsisukti“ į nevaldomą demografinę krizę, kuri skatins atsiverti nevaldomai darbo jėgos imigracijai. Iš tokios krizės ištrūkti bus tikrai nelengva.
Jau matomi ženklai, kad visuomenė nenori daugiau taip gyventi, kad atsiranda poreikis moralios politikos renesansui, tačiau didžiausia problema šiandien yra tai, kad politikos tikslai, kaip įveikti čia išvardintas problemas, valstybės nėra formuluojami, o tai reiškia, kad šiose srityse nėra aiškesnės politikos. Politikai kalba apie BVP, mokesčius ir pensijas, bet ne apie šeimas, gimstamumą ir socialinę patologiją. Valstybėje ir visuomenėje egzistuoja ne tik finansiniai-ekonominiai santykiai, atvirkščiai, daugelis dalykų negali būti pamatuoti piniginiais vienetais. Susidaro įspūdis, jog vyrauja požiūris esą tautos erozijos problemų iš viso nėra įmanoma įveikti ir neverta apie tai kalbėti. Tai klaidingas požiūris. Todėl demografinė rekonstrukcija turi prasidėti nuo tokio požiūrio rekonstrukcijos.
Šeima, vaikai ir elgesio skurdo įveikimas – svarbiausieji „Tautos erozijos stabdymo“ tikslai
„Tautos erozijos stabdymas“, mano įsitikinimu, turi apimti tris svarbiausius problemų blokus: gyvenimo šeimoje skatinimą, gimstamumo skatinimą ir elgesio skurdo arba socialinės patologijos įveikimą. Tačiau „tautos erozijos stabdymo“ raktas yra šeimos stiprinimas, nes stipri šeima – tai ir paskata auginti daugiau vaikų, tai ir tvirtesnis moralinių vertybių pamatas, ant kurio auginami valstybės piliečiai, tai ir daugiau solidarumo remiant vienas kitą nelaimės ar nepriteklių atveju.
Štai šiose srityse, ir ypač šeimos politikos reikaluose, nuo pirmųjų dienų imčiausi formuluoti Vyriausybės politikos tikslus ir instrumentus, visų pirma telkdamas bendraminčius, kad šios problemos būtų įveiktos.
Šeima
Įgyvendindamas „tautos erozijos stabdymą“, visų pirma aiškiai formuluočiau svarbiausią jos tikslą – šeimos erozijos stabdymą. Kaip tai daryti, galima pasinaudoti amerikiečių pavyzdžiu. Esu tikras, kad neišnaudojama daug ekonominės ir socialinės politikos instrumentų, skatinančių tėvus gyventi kartu, auginti daugiau vaikų ir jais tinkamai rūpintis. Kita vertus, valstybė, vis plėsdama pašalpų ar finansinės paramos suirusioms šeimoms instrumentus, labai dažnai pati to nesuprasdama, gundo ir skatina šeimų eroziją.
Prieš pusantrų metų paskelbėme gimstamumo skatinimo iniciatyvą „2V“. Tai buvo pasiūlymų paketas, siūlant įgyvendinti kai kuriuos ekonominės, finansinės, socialinės politikos instrumentus, kuriais būtų skatinamas gimstamumas. Šiandien taip pat siūlyčiau paketą analogiškų ekonominių, finansinių ir socialinių priemonių, kuriomis būtų skatinamas ne tik gimstamumas, bet ir gyvenimas šeimoje. Šeimų stiprinimas yra ir būtinas žingsnis skatinant gimstamumą, o taip pat ir įveikiant elgesio skurdo epidemiją. Šį paketą pavadinčiau „2T“ arba „abu T“, kas reikštų „abu tėvai“ šeimoje. Kas įeitų į šį paketą?
Visų pirma:a) tautinė ambicija;b) gyvenimo šeimoje skatinimas;c) gimstamumo skatinimas.
Tautinė ambicija
Nors vaiko gimimas yra labai individualus dalykas, ir, atrodytų, sunku pasakyti, kas lemia šeimos apsisprendimą gimdyti vaikus, kartu tai yra dalis labai plataus visuomeninio-socialinio konteksto. Todėl visuomenėje vyraujančios nuostatos gali labai smarkiai įtakoti ir tokį sunkiai suvokiamą reiškinį, kaip gimstamumas. Jeigu žmonės jaučia, kad valstybei nesvarbu, jog gimstamumas mažėja, jie prisitaiko prie tokio abejingumo.
Jeigu valstybė imtų teigti, kad gimstamumo mažėjimas valstybei yra svarbiausioji problema ir kad valstybė viską padarys, kad 2050 metais lietuvių Lietuvoje gyventų ne 2,8 mln. (kaip prognozuoja dabartinė statistika), bet 4 milijonai, tai ilgainiui keistų ir visuomenės mentalitetą.
Todėl „tautos erozijos stabdymą“ ir pradėčiau nuo aiškios tautinės ambicijos formulavimo: 2050 metais lietuvių Lietuvoje turi gyventi ne mažiau kaip 4 milijonai.
Galų gale tautinė ambicija ir kitose mūsų gyvenimo srityse (Lietuva – sparčiausiai besivystanti Europos naujokė) skatina tokius dalykus, kaip tikėjimas savo valstybe ir jos ateitimi, pasitikėjimas savimi ir optimizmas, o tai gali būti ypač svarbūs faktoriai šeimoms apsisprendžiant gimdyti vaikus.
Gyvenimo šeimoje ir gimstamumo skatinimas
Pirma, steigčiau Šeimos ir socialinės gerovės ministeriją vietoje Socialinių reikalų ir darbo ministerijos. Taip aiškiai parodyčiau, kad šeima Lietuvos valstybei yra svarbi.
Antra, įvesčiau priklausomybę tarp gaunamos socialinės pensijos dydžio ir šeimoje iki pilnametystės užaugintų vaikų skaičiaus bei jų gaunamo uždarbio. Taip skatinčiau ne tik tėvus rūpintis, kad jų vaikai gautų tinkamą išsilavinimą ir gerą profesiją, bet ir vaikus jausti tiesioginę atsakomybę už savo tėvų gerovę.
Trečia, įvesčiau nuostatą, kad santuokoje gyvenantys šeimos nariai tais metais, kai jų vaikui sukanka 18 metų, atleidžiami nuo gyventojų pajamų mokesčio (mokestinės atostogos). Tai skatintų tėvus gerai pagalvoti apie skyrybų, kol dar nėra užauginti vaikai, pasekmes.
Ketvirta, bendrojo lavinimo mokyklose įvesčiau privalomas šeimos vertybių, bendruomeniškumo ir pilietiškumo pamokas.
Penkta, įvesčiau motinoms, auginančioms bent 2 vaikus, pirmenybės teisę būti priimtoms į darbą.
Šešta, įgyvendinčiau nuostatą, kad gimus vaikui santuokoje gyvenantiems tėvams būtų per pusę sumažinama suma, kurią jiems reikia grąžinti už studijoms paimtą paskolą.
Septinta, įgyvendinčiau ir kitas mokestinių lengvatų bei finansinės paramos šeimoms nuostatas, kurios skatintų šeimas auginti bent du vaikus ir kurios buvo išdėstytos „2V“ iniciatyvoje.
Elgesio skurdo įveikimas
Elgesio skurdas reiškia situaciją, kai žmonės, palaipsniui priprasdami prie išlaikytinių padėties, praranda motyvaciją darbui, žinioms, normaliai šeimai ir slysta į alkoholizmą, veltėdžiavimą, nusikalstamumą. Elgesio skurdas gimsta didele dalimi kaip valstybės vykdomos socialinės politikos, kuriančios išlaikytinių visuomenę, pasekmė. Elgesio skurdas labai dažnai yra ir ekonominio skurdo bei socialinės patologijos priežastis.
Elgesio skurdo negali įveikti didindamas pašalpas arba didesniam skaičiui žmonių tokias pašalpas suteikdamas. Gausi priešingą efektą. Vienintelis kelias – padėti žmogui susigrąžinti motyvaciją. Tai galima pasiekti, jeigu tokiu žmogumi ima rūpintis ne vien bejausmis biurokratas, dalijantis pašalpas, bet ir tas kaimynas ar šalia esantis žmogus, kuris turi jautrią širdį ar jautrumu paremtą tikėjimą ir tikrai nori savo kaimynui padėti bei sugeba jame palaipsniui vėl sugrąžinti norą dirbti ar turėti normalią šeimai.
Todėl kitose šalyse, kovojant su ekonominiu skurdu, elgesio skurdo įveikimas tampa svarbiausiuoju prioritetu ir tam pasitelkiamos vietinės bendruomenės ar bažnyčia, o taip pat ir kiti vadinamieji socialinės ekonomikos instrumentai, per kuriuos teikiama vis daugiau paramos esantiems skurde.
Štai todėl elgesio skurdo įveikimas turi prasidėti nuo bendruomenių ir bažnyčios stiprinimo, ir tai būtų vienas pirmųjų mano rūpesčių. Turint išvystytus tokius paramos teikimo instrumentus, būtų galima imtis elgesio skurdo įveikimo politikos įgyvendinimo.
Taigi raktas elgesio skurdo įveikimui – bendruomenių stiprėjimas. Todėl štai ką daryčiau pirmiausia:
pirma, imčiausi stiprinti bendruomenes, pirmiausiai įsisteigusioms pagal įstatymą bendruomenėms suteikdamas galimybę automatiškai disponuoti 2 nuošimčiais bendruomenės teritorijoje gyvenančių gyventojų pajamų mokesčio (išskyrus tų asmenų, kurie pareiškia kitokią valią);
antra, imčiausi veiksmų sutvarkyti visuomenės ir valstybės finansinės paramos Bažnyčiai reikalus, taip stiprindamas Bažnyčios veiklą, nes Bažnyčia yra ne tik bendruomenės centras, bet ir žmogiškojo jautrumo, paremto krikščioniškuoju tikėjimu, tvirtovė;
trečia, pašalpų ar lėšų globai skirstymą palaipsniui patikėčiau vietos ir parapijų bendruomenėms.
***
Štai tokių darbų imčiausi pirmiausia. Tai yra mano atsakymas į klausimą: ką daryčiau kitaip, būdamas šiandieninio premjero vietoje. Tai yra mano plano, kaip kurti kitokią Lietuvą, esminės dalys. Be abejo, jos neapima viso darbų ir problemų paketo, kuo turėtų rūpintis Vyriausybė, pradedant nuo nacionalinio saugumo, energetikos nepriklausomybės ir baigiant partinės sistemos stiprinimu. Bet tai, ką bandžiau išdėstyti šiame tekste, yra bandymas nubrėžti, kaip kitaip – sistemiškai ir nuosekliai – galima dirbti ir kurti kitokią Lietuvą, kurioje valstybė gerbtų savo piliečius, o piliečiai gerbtų savąją valstybę.
Kad tai pavyktų padaryti, svarbu ne tik turėti aiškų planą ir aiškius tikslus, ką reikia daryti kitaip. Tokioje veikloje svarbu turėti ir bendrąjį pamatą, bendrąją vertybių sistemą, kuri peršviestų visą veiklą ir padėtų išvengti pasimetimo, trypčiojimo ar klystkelių.
Bendrasis pamatas
Prieš penkiolika metų didžiąją Sąjūdžio svajonę – sukurti kitokią Lietuvą, įgyvendino dideli svajotojai – idealistai, neramūs ir nenusiraminantys žmonės. Ir šiandien naujai didelei svajonei – kitokios Lietuvos kūrimui – turi telktis neramūs, nerimstantys svajotojai. Telktis galime tik tada, jeigu išpažįstame, gyvename ir dirbame remdamiesi tomis pačiomis vertybėmis, jeigu remiamės į tą patį pamatą.
Mūsų vertybės – sąžiningumas, principingumas, atsakomybė, solidarumas, kūrybiškumas, iniciatyva.
Ką reiškia šios vertybės?
Sąžiningumas – mes nepakęsime melo nei tarpusavyje sakomo, nei kitiems sakomo.
Principingumas – mes turime principus ir jų neišduodame.
Atsakomybė – mes nebijome imtis atsakomybės ir pripažinti atsakomybę; mes atsakome už savo žodžius ir darbus.
Solidarumas – mes esame viena komanda, – ir sėkmės, ir nesėkmės atveju.
Kūrybiškumas – mes negalime nematyti naujų problemų ir negalime neieškoti naujų būdų joms spręsti.
Iniciatyva – nieko nedarymas yra blogiausia valstybės paslauga savo piliečiams.
Štai toks yra kelias į kitokią Lietuvą.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
