"Nuolat rašote apie viešnamius. Tiek apie neoficialius Lietuvoje, tiek apie oficialius Olandijoje ar Vokietijoje. Rašant apie "viešnamių darbininkes", dažnai mėgstama pabrėžti, kad jos - seniausios profesijos atstovės. Tai gal galite parašyti, kada tie viešnamiai atsirado, kas juos sugalvojo?"
Jonas N. iš Klaipėdos
Manoma, kad prostitucijos nebuvo tik pirmykštėje bendruomenėje. Ji atsirado kartu su privatine nuosavybe ir jos padariniu - monogamine santuoka. Ne be pagrindo manoma, kad tai seniausia profesija. Indijoje, Finikijoje, Judėjoje, Graikijoje šventyklose dirbančios prostitutės laikytos dievų nuosavybe, tad santykiaudami su jomis vyrai įsivaizduodavo, kad susiliečia su dievų pasauliu.
Pačioje mūsų eros pirmojo tūkstantmečio pradžioje, 79-aisiais metais, įvyko vienas stipriausių Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimų.
Miestai, palaidoti po kelių metrų storio lavos ir pelenų sluoksniu, beveik 18 amžių žmonių buvo visai pamiršti. Tuomet buvo palaidota ir Pompėja - saulės ir vyno, aktorių ir gladiatorių, tavernų ir... viešnamių miestas.
Neveltui vėliau archeologai, įvardydami gatveles ir skersgatvius, vieną iš jų pavadino Lupanarijų gatve.
Lupanarijos - kaip tik taip vadinosi viešnamiai senovės Romoje. Vienas jų, atkastas Pompėjoje 1862 metais, neseniai buvo iškilmingai atidarytas masinei apžvalgai. Pastaraisiais metais jis buvo restauruojamas, tačiau dabar jo "VIP kabinetai" su akmeniniais gultais ir laisvamaniškomis freskomis ant sienų vėl tapo gausiai turistų lankoma vieta.
Ką ir kalbėti, romėnai tais senais laikais mėgo ir mokėjo linksmintis. Pompėjos teritorijoje buvo surasta apie 200 viešnamių. Ir tai - trisdešimčiai tūkstančių gyventojų!
Šiuo metu restauruotasis viešnamis tuomet buvo pats didžiausias ir prašmatniausias, įsikūręs miesto centre. Jame buvo parteris ir pirmasis aukštas. Parteryje tebuvo penki vestibiulį supantys kambariai. Kiekvieno jų plotas tebuvo vos du kvadratiniai metrai. Čia, ant pasienyje išmūrytų akmeninių gultų, užklotų nendriniais pledais, ir darbavosi lupos - taip romėnų buvo vadinamos prostitutės. Priešais įėjimą buvo išvietė - viena visiems, o vestibiulyje stovėjo savotiškas sostas, kuriame sėdėdavo "madam" - vyriausioji lupa - kartu ir durininkė, ir šeimininkė. Pirmajame aukšte buvo "VIP apartamentai" - salonas ir keletas kambarėlių gašliems svečiams su storesne pinigine. Beje, patogumais nepasižymėjo ir šie "numeriai". Juose nebuvo langų, todėl net dienos metu degdavo žibintai, dvokiantys ir rūkstantys. Tad tvankumas tose celėse, matyt, nebuvo malonus. Kai kur nebuvo net ir lovų - "meilės guolis" tebuvo ant grindų patiestas pledas.
Visas šis asketizmas, atrodo, nelabai įaistrindavo lankytojus, tad gelbėdavo nepadorūs paveikslėliai ir užrašai ant sienų (beje, nemaža dalis šiuolaikinės seksologijos terminų paimta kaip tik iš čia). Šie antikiniai erotiniai "komiksai" nekelia abejonių dėl to, kad tai buvo perkamos-parduodamos meilės karalystė.
Atrodo, jog tokiuose viešnamiuose seniausios profesijos atstovės (ir atstovai) negyvendavo nuolatinai. Kaip ir visi dirbantieji, taip ir lupos turėjo savo darbo valandas, kurių trukmę reglamentavo įstatymas. Darbo vieta taip pat kiekvienai lupai buvo konkreti.
Kaip jau buvo minėta, viešnamio sienos buvo išmargintos įvairiausiais nešvankiais vaizdeliais, užuominomis apie nuolatinių lankytojų įpročius ir norus. Čia išliko beveik pusantro šimto tokių "graffiti". Apsilankantys turistai išvysta senovės romėnus, įgyvendinančius savo seksualines fantazijas (dažnai ne visai tokias jau nekaltas) su nuolankiomis lupomis. Beje, piešiniuose pavaizduotos būtent šios konkrečios įstaigos darbuotojos - savotiškas reklaminis paslaugų katalogas. Čia pat nurodyti didvyrių vardai ir kainininkas.
Be to, piešiniai ant sienų byloja, jog įeidamas lankytojas gaudavo "viešnamio ženklelį" - ypatingą monetą, ant kurios buvo pavaizduota kokia nors meilės akto poza. Istorikai abejoja, ar šie "nario bilietai" buvo rekomendacinio charakterio, mat ant jų buvo pavaizduoti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.
Viešnamiai atsidarydavo trečią valandą popiet - tai buvo reglamentuota antikinio įstatymo. Miesto valdžia rūpinosi, kad jaunimas nepradėtų nuo pat ryto bastytis po nešlovingas vietas. "Meilės fronto" darbuotojoms piko valanda prasidėdavo vėlų vakarą. Pasitenkinusi publika į namus skirstydavosi paryčiais.
Pompėją drąsiai galima pavadinti labiausiai ištvirkusiu antikos miestu. Ir ne vien dėl čia veikusių viešnamių. Juk jei žmogus net savo miegamajame ant sienos pakabina drobę pavadinimu "Girtas Heraklis sugundo ir atima nekaltybę nimfai", tai jau ne šiaip sau. O panašaus turinio paveikslų Pompėjoje galima rasti išties nemažai.
Šiuolaikiniai žmonės, nors ir dažnai smerkia apmokamus seksualinius pasilinksminimus, tačiau su dideliu malonumu apžiūrinėja senovės lupanarijų griuvėsius.
Įdomu tai, kad ir Turkijos Efeso mieste didžiausio turistų susidomėjimo sulaukia ne krikščioniškieji paminklai, o viešnamių, gyvavusių prieš du tūkstantmečius, griuvėsiai.
Skirtingai nuo savo kolegių Pompėjoje, čia dirbusios prostitutės buvo labai didelės erudicijos ir ne tokios patvirkusios. Efeso viešnamis požeminiu tuneliu buvo sujungtas su žymiąja Celsio biblioteka. Ši biblioteka buvo ypač populiari tarp antikos vyrų. Grįžę namo po naktinių nuotykių bibliotekos salėse, jie galėdavo tiksliai papasakoti žmonoms, kokią knygą perskaitė.
Seniausios profesijos atstovės legaliai darbavosi ir Atėnuose, ir visoje senovės Graikijos teritorijoje. Pirmųjų istorijoje "heterų namų" įkūrėjas - žinomas įstatymų leidėjas ir valstybės veikėjas Solonas, gyvenęs VI amžiuje iki mūsų eros. Pagal jo įstatymus, prostitutės vilkėjo specialias sukneles ir išblukindavo plaukus. Galbūt kaip tik iš čia ir kilo mitas apie tai, jog blondinės - lengvai prieinamos? Bet tai, kad raudonųjų žibintų - neatsiejamo šiuolaikinių viešnamių atributo (pavyzdžiui, Olandijoje ar Vokietijoje ) šaknys antikoje - neginčytinas faktas. Iš pradžių vietoj žibinto būdavo kabinamas raudonai išdažytas vyro lyties organo skulptūra.
Foto
