Svarbiausias metų įvykis - George’o W. Džordžo Busho perrinkimas Amerikos prezidentu. Busho pergalė svarbi, kadangi dabartinis hegemonas JAV lemia daugelio pasaulio regionų politiką. Kartais dėl to, kad kitos šalys pačios nepajėgia spręsti savo reikalų, pvz., Izraelio ir Palestinos konflikto. Dažniau dėl to, kad Vašingtonas primeta savo darbotvarkę kitoms šalims, savo karine ir ūkine galia verčia kitas šalis paklusti jos norams.
Irakas ir Afganistanas, karas su terorizmu, branduolinių ginklų plėtra bei Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinis nuginklavimas, Jungtinių Tautų Organizacijos struktūros ir Chartijos pertvarkymas - tai tik dalis opiausių pasaulio problemų, kuriose Vašingtonas turi ir kurį laiką turės vyraujantį vaidmenį.
Amerika yra vienapolio pasaulio centras, kad ir kas būtų Amerikos prezidentu. Tačiau prezidento Busho asmenybė ir politika dar labiau pabrėžia Vašingtono galią ir įtaką. Įsitikinęs savo politikos tiesa, Amerikos išskirtinumu ir pranašumu, linkęs pasaulį matyti baltomis ir juodomis spalvomis, siekiąs amerikiečiams įrodyti, kad jis ryžtingas jų interesų gynėjas ir politikos vadovas, Bushas pasuko Ameriką vienašališkos politikos linkme, atsisakydamas pusę amžiaus puoselėtos bendradarbiavimo ir susitarimo su sąjungininkais politikos. Ir vargu ar jis keis savo kursą. Busho perrinkimas nėra atsitiktinumas, kaip buvo jo ginčytina pergalė per 2000 m. rinkimus. Jo politiniai įsitikinimai ir vertybiniai įsipareigojimai atspindi amerikiečių daugumos nuostatas.
Per pastaruosius 40 metų Amerikos rinkėjai su kai kuriais pasvyravimais dešinėja. Vis daugiau rinkėjų mano, kad būtina mažinti mokesčius ir valstybės vaidmenį žmonių gyvenime, ginti tradicines vertybes, pvz., priešintis abortams ir priešvedybiniams lytiniams santykiams bei skatinti dievobaimingumą. Jie taip pat mano, kad pasaulyje JAV atstovauja gėriui, kovoja su blogiu ir turi teisę ginti Amerikos interesus be išlygų ir nepripažįstant jokių veikimo laisvės apribojimų, išskyrus savanoriškai priimtuosius.
Po rinkimų Bushas padarė kelias užuominas apie santykių su sąjungininkais gerinimą, o užsienio reikalų ministras Collinas Powellas Briuselyje kalbėjo apie bendradarbiavimo būtinybę. Bet Bushas taip pat pabrėžė, kad savo balsais amerikiečių tauta išreiškė pritarimą jo politikai. Visi karingieji Busho patarėjai: viceprezidentas Dickas Cheney, gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas, ir būsima užsienio reikalų ministrė Condoleezza Rice lieka antrajai kadencijai. Svarbiausia, kad Bushas ne tas žmogus, kurį kankintų abejonės dėl savo nutarimų ir veiksmų. Kelis kartus klausiamas, kokių klaidų jis padaręs per savo prezidentavimą, Bushas negalėjo nurodyti nė vieno pavyzdžio. Jo mąstymo ir vaizduotės parametrai yra tvirti, tad manytina, kad pirmieji ketveri jo prezidentavimo metai bus aiškiausias kelrodis kitiems ketveriems. Vadinasi, Amerika toliau vykdys vienašališką politiką, aiškią pirmenybę teiks savo interesams, nors mėgins tai daryti diplomatiškiau ir be jokių iššūkių.
Amerikos hegemoniškos pretenzijos ir Busho administracijos arogancija piktina daugelį. Precedento neturintys blogi ryšiai su kai kuriomis Europos šalimis, Amerikos valdžios populiarumo smukimas beveik visame pasaulyje, Busho demonizavimas kai kuriuose sluoksniuose - tai tik keli nepasitenkinimo Amerika pavyzdžiai. Antra vertus, Amerika lieka, buvusios užsienio reikalų ministrės Madeleine Albright žodžiais, būtina šalis. Jei Vašingtonas nutaria sėdėti, sudėjęs rankas, ir nesikišti į kurią nors krizę, beveik užtikrinta, kad krizė nesibaigs, nes kitos šalys neturi arba valios, arba galios veikti. Taip praeityje buvo Bosnijoje, Kosove ir Ruandoje, taip šiandien yra Sudane ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Nepasitenkinimas Amerika auga, bet nėra, kas ją pakeistų.
Kova su terorizmu tebėra kertinis Amerikos užsienio ir saugumo politikos akmuo. Ir rezultatai nelygūs. Osama bin Ladenas tebėra gyvas ir slapstosi Pakistano kalnuose, nors Amerikos žvalgybą nežino tiksliai kur. Žvalgyba mano, kad jis aktyviai vadovauja elitinei kovotojų grupei, kuri siekia įvykdyti sensacingą antpuolį Amerikos žemyne. Jo pavyzdys ir sugebėjimas išvengti sunaikinimo ir arešto įkvepia radikalius musulmonus visame pasaulyje. Jo vardan vykdomos teroristinės akcijos Saudo Arabijoje ir Irake. Ir nors Vašingtonas didžiuojasi sunaikinęs du trečdalius “Al Qaeda” narių, reikia manyti, kad jų gretas su kaupu papildė nauji madrasų abiturientai, pasipiktinę JAV veiksmais Irake ir Izraelio Palestinoje. Antra vertus, kova su terorizmu vyksta šešėliuose, tad retai kalbama apie sunaikintus įtariamus teroristus ar sustabdytus antpuolius. Ir nors lėtai, bet gerėja žvalgybos ir policijos bendradarbiavimas, duomenų dalijimas, įtariamųjų stebėjimas.
Amerikai Afganistanas ir Irakas yra svarbūs terorizmo kovos frontai. Įvykių raida Afganistane gana džiuginanti. Talibų jėgos senka. Jos kovotojai nepajėgė sutrukdyti spalio mėnesio prezidento rinkimų, daugelis pasiryžę padėti ginklus ir grįžti į taikų gyvenimą, kai bus paskelbta amnestija, veikiausiai 2005 m. pradžioje. Nors prezidentas Hamidas Karzai buvo vadinamas “Kabulo burmistru”, nes jo valdžia baigėsi prie sostinės sienų, pirmame rinkimų rate balsų dauguma jis buvo išrinktas prezidentu. Surinko tris kartus daugiau balsų negu jo pagrindinis varžovas ir laimėjo visų pagrindinių genčių paramą. Nebėra jokių abejonių dėl jo legitimumo ir autoriteto. Be to, priešingai nuo padėties Irake, tarptautinė bendruomenė gana aktyviai prisideda prie saugumo užtikrinimo ir šalies ūkio atkūrimo. Yra didelių iššūkių. Reikia nuginkluoti sukarintas grupuotes ir demobilizuoti jų kovotojus. Per pastaruosius dvejus metus narkotikų gamyba ir prekyba pasiekė neregėtą apimtį ir Afganistanui gresia pavojus tapti “narkotikų valstybe”. Pavasarį dar reikia išrinkti parlamentą, o tai gana sudėtingas procesas, palyginti su prezidento rinkimais. Bet kiekvienu atveju per trejus metus Afganistane pasiekta tikrai daug.
To negalima sakyti apie Iraką, kur viena nesėkmė veja kitą. Pasipriešinimas lieka nenumalšintas, net užimtoje ir sunaikintoje Faludžoje tebekovoja pavienės kovotojų grupės. Ūkis neatkurtas, Bagdado gyventojai tik aštuonias valandas per dieną turi elektrą, nesveikų vaikų skaičius smarkiai ūgtelėjęs. Nuotraukos iš Abu Graibo kalėjimo ir nauji pranešimai apie belaisvių kankinimą pakirto Amerikos dorovinį autoritetą. JTO ir kitos tarptautinės organizacijos laikosi atokiau, naujų talkininkų nėra, o net ištikimiausi sąjungininkai netenka kantrybės. Neseniai Lenkija pranešė, kad iki pavasario ji trečdaliu sumažins savo karių kontingentą. Šiomis aplinkybėmis vis didesnę reikšmę įgyja sausio 30 d. numatyti parlamento rinkimai. Jei sunitai rinkimus boikotuotų arba juose nedalyvautų dėl saugumo stokos, būtų rimtų abejonių dėl rinkimų legitimumo. O jei šiitų sąrašai laimėtų aiškią balsų daugumą, tai kiltų klausimų dėl federacinės šalies struktūros. Galima įsivaizduoti įvairių scenarijų, bet retas skatina optimizmą.
Kitos dvi “blogio ašies” šalys - Šiaurės Korėja ir Iranas - kelia susirūpinimą dėl savo branduolinių ginklų programų. Manoma, kad Šiaurės Korėja turi bent du branduolinius ginklus, o Irakas toli pažengęs, išplėtojęs urano sodrinimo techniką ir sukūręs pagrindą galimai ginklų gamybai. Amerikos norui priversti ar įtikinti šias šalis atsisakyti branduolinių ginklų pritaria tarptautinė bendruomenė, nors nesižavi Amerikos priemonėmis. JAV laikosi kietos linijos ir mano, kad diplomatinis spaudimas, netiesiogiai grasinimai, ūkinės sankcijos privers šias šalis nusileisti. Iki šiol griežta Vašingtono politika neveiksminga. Šiaurės Korėjos kaimynai, ypač Kinija, mano, kad reikia keisti taktiką ir suteikti didesnį vaidmenį deryboms ir kompromisams, nors ir Pekinas abejoja, ar 2005 m. įvyks lūžis.
Ukrainos prezidento rinkimai, tiksliau tariant, šalies atbudimas ir politinis mobilizavimas, buvo vienas iš retų reikšmingų įvykių, kur Amerika liko stebėtoja. Kol Europos Sąjunga perėmė vadovaujantį vaidmenį derybose su Ukrainos politikais.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
