Jau minėtame V.Jokubausko straipsnyje pateikta itin išsami informacija leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie Lietuvos kariuomenės mobilizacines galimybes ne tik 1939, bet ir 1938 pavasarį, todėl itin rekomenduočiau su šiuo darbu susipažinti. Taikos metu Lietuvos kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos po 3 pėstininkų pulkus kiekviena, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai ir 1 raitosios artilerijos grupė, šarvuočių rinktinė, priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, inžineriniai, ryšių ir kiti daliniai. Po mobilizacijos ją turėjo sudaryti 4 pėstininkų divizijos, 2 brigados, 3 kavalerijos pulkai, 12 pasienio apsaugos batalionų ir kt.
Akivaizdu, kad negausiai Lietuvos kariuomenei buvo sunku pridengti kaip visą Lietuvos teritoriją, taip ir 525 km ilgio administracinę liniją su Lenkija. Lietuvos kariuomenės pagrindinė jėga – pėstininkų divizijos – niekuo nenusileido Lenkijos pėstininkų divizijoms. Kavalerijos pulkai karių skaičiumi ir ginkluote lenkų kavalerijos pulkus netgi lenkė. Pagrindiniai ginkluotės trūkumai buvo prieštankinių ir priešlėktuvinių priemonių stoka. Lietuvoje nebuvo ir jokių ilgalaikių įtvirtinimų. Šiuos trūkumus sumažinti padėjo sprendimas pagrindines gynybos pozicijas rengti už didesnių Lietuvos upių. Didelę reikšmę turėjo ir gana gausios, tačiau techninių trūkumų (silpni, šarvai, ginkluotė ir pan.) nestokojančios Lenkijos šarvuotos technikos pasenusi organizacija ir taktika. Lietuvos kariuomenės šarvuota technika netiko nei savarankiškiems veiksmams, nei pėstininkų lydėjimui puolime. Tačiau 32 lengvieji žvalgybiniai tankai Vickers ir 6 šarvuoti automobiliai Landsverk L-181 buvo itin tinkami žvalgybai, stabdymui, sparnams ir tarpams tarp dalinių saugoti bei ryšiui palaikyti. Pats reikšmingiausias trūkumas, mano nuomone, buvo modernių ryšių priemonių stoka, neleidžianti užtikrinti patikimo ryšio tarp dideliame plote veikiančių Lietuvos kariuomenės dalinių.
Atskirai norėčiau paminėti ir Lietuvos karo aviaciją. Nors taip pat negausi kaip ir visa kariuomenė, galėjo būti itin svarbus veiksnys įvykus kariniam konfliktui su Lenkija. Naikintuvų aviacija, sudaryta iš 2 eskadrilių, ginkluotų 13 pakankamai greitų ir modernių Dewoitine D.501L bei 11 pasenusių FIAT CR.20 (labiau pavojingiems juos pilotuojantiems lakūnams nei priešui), galėjo vykdyti tik labai ribotą užduočių skaičių. Tačiau dėl nedidelių Lenkijos aviacijos galimybių veikti 1938-ųjų kovą naikintuvų trūkumas buvo neesminis. Sėkmingiausiai galėjo veikti žvalgomoji aviacija. Jos pagrindą sudarę 11 ANBO-IV ir 10 ANBO-41 praktiškai netrukdomai galėjo žvalgyti priešo kariuomenę ir palaikyti ryšį tarp savo kariuomenės dalinių. Nors ir priskiriamų bombonešiams, 15 pasenusių Ansaldo A-120, galinčių pakelti tik nedidelį kiekį mažo kalibro bombų, labiau tiko žvalgybai nei bombardavimui. Savaime suprantama, kad Lietuvos karo aviacija nebuvo pajėgi nei viešpatauti ore, nei taip izoliuoti karo veiksmų rajoną, kaip, pvz., sąjungininkų aviacija Normandijoje 1944. Su kiekviena karo veiksmų diena Lietuvos karo aviacijos pajėgos neišvengiamai silpnėtų nesant jokio kovinių lėktuvų rezervo. Mažėtų ir visos kariuomenės šaudmenų bei ginklų atsargos. Kariauti ilgesnį laiką Lietuvos kariuomenei trūko atsargų. Bet ar bent kiek geresnėje padėtyje buvo priešas?
Lenkijos kariuomenė
Lenkijos kariuomenė atrodė kur kas įspūdingiau. Suskirstyta į 10 korpusų apygardų vadovybių – DOK (Dowództwa Okręgów Korpusów), 30 pėstininkų divizijų ir 11 kavalerijos brigadų, 10 šarvuočių batalionų, 2 šarvuotų traukinių divizionai (viso 10 šarvuotų traukinių), 10 sunkiosios artilerijos pulkų, kiti atskiri koviniai, ryšių, inžineriniai ir užnugario daliniai. Aviacija buvo pasiekusi didžiausią savo skaičių per visą tarpukarį. Kariuomenė, 1939 narsiai pasipriešinusi galingai Vokietijos kariuomenei. Ar ji galėjo taip pat narsiai, ir, svarbiausia, sėkmingai pulti 1938 pavasarį?
Nors tarpukario Lietuvoje lenkų apygardos buvo dažnai pavadinamos „korpais“ (korpusais), jų nebuvo numatyta panaudoti kaip atskirų junginių - korpusų, sudarytų iš keleto divizijų, brigadų, artilerijos pulkų ir kitų padedamųjų dalinių, kaip tai buvo daroma kitose kariuomenėse, pvz. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Karo metu apygardos turėjo tik mobilizuoti jų teritorijoje esančius dalinius, kurie buvo perduodami karo metu formuojamoms armijoms. Lietuvos pasienyje buvo dislokuoti III-ios apygardos daliniai: 1-oji legionų divizija (Vilnius), 19-a pėstininkų divizija (Lyda, Molodečnas, N.Vilnia), 29-a pėstininkų divizija (Gardinas), Vilniaus, Suvalkų ir Podlaskos kavalerijos brigados, 3-ias sunkiosios artilerijos pulkas (Vilnius). 7-as šarvuočių batalionas (Gardinas). 7-as šarvuočių batalionas karo metu turėjo mobilizuoti 3 šarvuočių divizionus paminėtoms kavalerijos brigadoms ir 2 žvalgybinių tankų kuopas. Sunku pasakyti, kiek šarvuotos technikos batalionas turėjo 1938, bet greičiausiai modeliai ir kiekis nesiskyrė nuo turėtos 1939 rudenį: 79 tanketės TK-3/TKS ir 25 lengvieji ŠA wz.34.
Kaip pažymi įvairūs šaltiniai, III-ios apygardos daliniai buvo pradėti grupuoti prie Lietuvos sienų. Reikia pastebėti, kad visi III-ios apygardos daliniai buvo taikos meto sudėties. Tai reiškia, kad nei vienas pėstininkų pulkas, nei vienas kavalerijos eskadronas, nei viena artilerijos baterija neturėjo nei tiek žmonių, nei pagrindinės to meto traukiamosios jėgos – arklių, kiek buvo numatyta turėti pagal karo meto etatus ir kiek buvo būtina turėti, kad karinis dalinys galėtų vykdyti pilnaverčius kovinius veiksmus. Svarbiausia, kad nei pėstininkų divizijos, nei kavalerijos brigados neturėjo savo arklinio transporto (gurguolės) kolonų. Tokios kolonos: 8 pėstininkų divizijai ir 6 kavalerijos brigadai buvo formuojamos iš mobilizuotų valstiečių vežimų. III-ios apygardos junginių gurguolės (taboro) kolonos buvo sudarytos iš labai mažos keliamosios galios vienkinkių vežimų, todėl jų reikėjo labai daug. Daliniai su savimi turėjo tik labai nedidelį kiekį šaudmenų, maisto ir pašaro. Visa kita šaudmenų, maisto ir pašaro atsarga gabenama šiomis milžiniškomis (viena divizija – apie 1500) vežimų kolonomis. Pvz., pėstininkas nešdavosi 120 (3 koviniai komplektai) šovinių, dar 40 šovinių kiekvienam buvo pervežama pėstininkų kuopos vežimais. Divizijos kolonos perveždavo dar po 80 šovinių kiekvienam pėstininkui.
Dar blogiau artilerijoje. Jeigu baterija su savimi veždavosi 1/3 sviedinių, tai kitus 2/3 perveždavo diviziono ir divizijos kolonos, abi sudarytos iš mobilizuotų valstiečių vežimų. Nemobilizavus šių vežimų nebuvo įmanoma apsirūpinti šaudmenimis. Bent kiek pasislinkus į Lietuvos gilumą šaudmenų tiekimas dar labiau pasunkėtų.
Visiškai prasta situacija buvo su aviacija. Pagrindinė Lenkijos naikintuvų masė – apie 150 naikintuvų PZL.11, buvo „pririšti“ prie žemės dėl variklio atramų defekto. Bombonešių Lenkijos karo aviacija neturėjo. Žvalgybinių ir linijinių (lengvieji bombonešiai-žvalgybiniai) lėktuvų atsargos nebuvo, todėl eskadrilėse vietoje etatinių 10 buvo vos po 6-7 galinčius skristi lėktuvus. Karo veiksmams su Lietuva Lenkijos karo aviacija tegalėjo „išstatyti“ nepilną dešimtį senų naikintuvų P.7 ir apie porą dešimčių žvalgybinių ir linijinių lėktuvų. Aviacijos pasirengimo lygį pademonstravo ir netikėtas įvykis – kovo 17 d., telkiant kariuomenę prieš Lietuvą, Vilniaus Kirtimų aerodrome nusileisdami sudužo...7 linijiniai PZL P.23B ir dar keletas buvo apgadinti. Priešlėktuvinę gynybą sudarė mažai pavojingi pirmo pasaulinio karo laikų priešlėktuviniai pabūklai ir sunkieji 7,92 mm kulkosvaidžiai be automatinių ugnies valdymo sistemų. Silpnai šarvuotos tanketės (apie 580), mažo pravažumo lengvieji šarvuoti automobiliai (apie 100), kovos veiksmams nebetinkami pirmo pasaulinio karo tankai Renault FT (apie 100), ginkluoti vienu kulkosvaidžiu ar maža patrankėle, sudarantys didžiąją dalį Lenkijos šarvuotos technikos parko ir išmėtyti atskirais eskadronais bei kuopomis, didelės kovinės vertės neturėjo. Ženkliai geresni buvo 38 angliški „Vickers“ E ir apie 70 jų lenkiškų variantų 7TP (šių tankų gamyba buvo nutraukta 1938 dėl silpnų šarvų ir atnaujinta 1939 nesukonstravus naujo tanko tipo). Tankais 7 TP buvo ginkluotas vienas atskiras batalionas, o tankais Vickers – dvi neseniai sukurtos ir vis dar besiformuojančios 10-os motorizuotos brigados kuopos.
Lenkijos kariuomenė buvo ruošiama gynybai. Nuo 1935 antros pusės buvo kuriamas mobilizacinis planas „W“, kuris turėjo įsigalioti nuo 1937 rudens, tačiau įsigaliojo tik 1938 balandį, numatė mobilizacijos būdus tiek puolant Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai. Viena iš kertinių plano ypatybių – esant reikalui buvo numatyta mobilizuoti ne visą Lenkijos kariuomenę, o tik atskirą jos dalį. Šis planas buvo išbandytas tik 1939 kovą, kada buvo mobilizuotos 4 pėstininkų divizijos ir 1 kavalerijos brigada, nei viena jų – iš III-ios apygardos. Kodėl ne 1938?
Tęsinys - rytoj
