Audringas 1988 metų ruduo
Tiek žmogaus, tiek visuomenės, tiek valstybės gyvenime būna tokie ypatingi metai, kai iš esmės pasikeičia gyvenimas, perkainojamos vertybės, uždrausta tampa legalu ir įprasta, sena – nauja ir panašiai. Toks žmonių sąmonės pasikeitimas, istorinių įvykių vertinimas įvyko 1988 m., ir ypač įsimintinas tų metų ruduo. Iki tol tarybinė santvarka 1986, 1987 metais dar bandė šiek tiek laikytis, dar skambėjo komunistų partijos nurodymai, agitacija. Tarybų Sąjungoje paskelbus pertvarką, Lietuvoje, be socialinių reikalų, iškilo nacionaliniai, istoriniai, tautiniai, valstybiniai klausimai. Didžiausia visuomenine jėga tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, sutrumpintai dažniausiai vadintas Sąjūdžiu, įsikūręs 1988 06 03.
Lietuvos pertvarkos, istorinės tiesos, socialinio teisingumo, tautinės, gamtosaugos idėjos ėmė plėsti po visą Lietuvą. Neaplenkė jos ir mūsų, Biržų, krašto. Tad dabar, praėjus jau 22 metams nuo tų audringų 1988-ųjų, galima ramiai apžvelgti įvykius, faktus, dabar gal mums visai įprastus, kasdienius, nereikšmingus, o tada žadinusius tautiškumą, istorijos suvokimą, pasididžiavimą savo tauta, jos praeitimi, žmonėmis. 1988 07 28 Biržuose įvyko „Roko maršo per Lietuvą“ pirmas koncertas, dalyvavo grupės „Antis“, „Už tėvynę“, „Bix“. Dabar tai nieko nestebintų, daug tų grupių ir grupelių, gal tik tikro roko liko ne tiek daug, nes didesnę dalį Lietuvos muzikos rinkos užkariavo popsas ir įvairūs bumčikai. Bet didesnei daliai žmonių ta muzika, sceninis įvaizdis atrodė tarsi iš kitos galaktikos. Muzika, neįprasti tekstai atrodė kaip didžiulė naujiena. Juk oficialiai roko tiek Tarybų Sąjungoje, tiek ir Lietuvoje nebuvo, tai – „buržuazinės“ kultūros dalis, svetima tarybiniam piliečiui. Galima su šypsena prisiminti, kad per tada populiarų televizijos tiltą tarp TSRS ir JAV atstovų viena pilietė pareiškė, kad Tarybų Sąjungoje nėra ir sekso, tai irgi buržuazinis išsigalvojimas. Aišku, rokas egzistavo, man pačiam besimokant, teko dalyvauti ne viename siaurai publikai skirtame koncerte, bet tik dabar ši muzika išėjo į platų pasaulį, į didesnes auditorijas. Ir, pasirodo, lietuviai visai neblogai moka groti roką, iki šiol per radijas dar galima išgirsti A.Kaušpėdo, S.Urbanavičiaus, N.Pečiūros tų laikų dainas. O to koncerto Biržuose liudininkai, matyt, iki dabar prisimena pabaigoje kilusią didžiulę liūtį ir kiaurai permirkusius drabužius. Svarbus įvykis buvo ir antrasis garsaus lietuvių skulptoriaus R.Antinio paminklo, skirto žuvusiems už Nepriklausomybę, „išėjimas“ į žmones. Šis paminklas buvo pastatytas 1931 09 13, sugriautas pokario metais ir užkastas stovėjimo vietoje, aplink įrengtos Raudonosios Armijos karių, žuvusių mūsų rajone, kapinės. 1988 09 29 paminklas buvo atkastas ir iškeltas. Atkasinėjo L.Medelinskas su sūnūmis Vidmantu, Laimiu ir Sigitu, P.Bubala, E.Genys, J.Gudliauskas ir kiti.
1990 10 12 paminklo kopija galutinai baigta pastatyti šalia tarybinių karių kapinių, įrengta šiokia tokia aikštė. Iškastas iš po žemių originalas iki šiol guli „Biržų komunalinio ūkio“ kieme. Didžiulį žmonių susidomėjimą sukėlė 1988 m. spalio mėnesį kardinolo Vincento Sladkevičiaus apsilankymas Pabiržės, Biržų ir Nemunėlio Radviliškio bažnyčiose. Tikintiesiems tai irgi buvo panašu į stebuklą. Dar neseniai V.Sladkevičius buvo, valdžios akimis žiūrint, paprastas kunigas, nors bažnyčia jau seniai buvo jį konsekravusi į vyskupus, tik valdžia nepripažino, ištremtas į mūsų kraštą, ilgus metus praleidęs Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje. Staiga sugrąžinamas į Kauną, pripažįstamas vyskupu. Netrukus popiežiaus pakeltas į kardinolus, tampa pirmu lietuviu kardinolu po Jurgio Radvilos. Su kardinolu V.Sladkevičiumi tarsi iš pogrindžio išėjo ir Katalikų Bažnyčia, tapusi lygiateise visuomenės nare, tikinčiųjų atrama.
1988 m. rudenį aktyviai į Sąjūdžio veiklą įsijungė pedagogai, mokyklos. Buvo renkami parašai įvairiais aktualiais klausimais. 1988 10 16 prie „Širvėnos“ kino teatro Biržų mokyklų Sąjūdžio rėmimo grupės pradėjo rinkti parašus dėl Ignalinos atominės elektrinės III — ojo bloko statybos uždraudimo. Biržiečiai taip pat protestavo prieš Skaistkalnės gipso karjero atidarymą, galėjo pareikšti savo nuomonę, kur jie norėtų matyti R.Antinio paminklą. Per dieną pasirašė apie 600 žmonių.
Vėliavos šventė Biržuose
Vienas gražiausių Atgimimo įvykių Biržuose buvo vėliavos šventė, tautinės ir Biržų vėliavos iškėlimas Biržų tvirtovės rūmų bokštuose. Kas yra vėliava, kokia jos reikšmė, prasmė, istorija? Tai įvairių formų ir spalvų audeklas, pritvirtintas prie koto ar virvės, ir naudojamas kaip simbolis, ženklas. Vėliavos atsirado kaip įvairūs karinių būrių simboliai senovės Egipte, Asirijoje, Graikijoje, Romoje. Krikščioniškose šalyse paplito kaip įvairių religinių organizacijų simboliai. Stambūs žemvaldžiai, didikai vėliavas naudojo ir kaip savo giminės ženklą. Mes, biržiečiai, turime gražų pavyzdį – kunigaikščius Radvilas. Jų giminės vėliava buvo juodas erelis baltame fone. Šie simboliai yra ir dabartinėje Biržų vėliavoje, apskritai visa Biržų miesto heraldika yra glaudžiai sisijusi su Radvilų gimine, nes tai buvo privatus Radvilų miestas. Radvilos XV a. pab. – XVI a. priklausė vadinamiesiems vėliaviniams ponams – didikų viršūnei. Su savo būriais, vadinamais vėliavomis, dvarais, jie atliko karinę prievolę. Radvilos galėdavo turėti kelis tūkstančius raitelių ir pėstininkų, artileriją. XIV–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje garbingą vietą užėmė karo pareigūnas – vėliavininkas, chorunžas, karūža. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vėliava buvusi raudona su baltu Vyčiu. 1905 m. Vilniaus Seimas ir 1917 m. Vilniaus lietuvių veikėjai, pritardami J.Basanavičiaus idėjai, buvo nusprendę iš pradžių palikti šią istorinę Lietuvos vėliavą. Mažoji Lietuva jau XVII a. turėjo trispalvę vėliavą: raudoną, baltą ir žalią. Šias spalvas, kaip tautinę vėliavą, naudojo ir JAV lietuviai emigrantai. 1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos salė dailininko A.Žmuidzinavičiaus pasiūlymu buvo papuošta dvispalvėmis (raudonai – žalia) vėliavomis. Išrinkta Valstybės Taryba pavedė 3 asmenų komisijai – J.Basanavičiui, A.Žmuidzinavičiui ir archeologui T.Daugirdui – nustatyti tautines spalvas. Komisija, išanalizavusi lietuvių audinius, 1918 04 19 priėmė tautinės Lietuvos vėliavos spalvas: geltona viršuje, žalia viduryje, raudona apačioje. Valstybės Taryba šį projektą patvirtino ir 1918 11 11, tokia vėliava jau plėvesavo virš Tarybos namų, kai buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama prof. A.Voldemaro. J.Basanavičius trispalvės simboliką aiškino taip: geltona – gyvenimo vaisių simbolis, žalia – gyvybės (gamtos) simbolis ir raudona – už tėvynę pralieto kraujo simbolis. Tokia vėliava ir buvo valstybinė Lietuvos vėliava iki 1940 m. rusų okupacijos. 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. Lietuvoje egzistavo tokia vėliava: raudonas stačiakampis, kampe kūjis ir pjautuvas, užrašas „Lietuvos TSR“. Nuo 1953 iki 1988 m. valstybinė vėliava buvo iš trijų horizontalių nelygių juostų: raudonos, baltos, žalios ir neišvengiamo tarybinio atributo – kūjo ir pjautuvo. Atėjo 1988 metai. Įvairiuose mitinguose Vilniuje, Vingio parke, Katedros aikštėje jau nedrąsiai ėmė rodytis tautinės vėliavos, nors tuometinė valdžia dar labai nenorėjo tokių „buržuazinių“ simbolių kaip trispalvė, V.Kudirkos giesmė ar Vyčio herbas. Per tą nenorą Biržai netgi nelabai gražiai išgarsėjo. Vykstant Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui 1988 10 22–23, visai Lietuvai buvo pagarsinta, kad Biržų akademiko P.Brazdžiūno vidurinėje mokykloje (ar prisimenat tokį dabartinės „Aušros“ pavadinimą?) buvo liepta nukabinti tautinę vėliavą, iškeltą Sąjūdžio garbei. Vėliau viską išsiaiškino, tačiau kartėlis liko. Bet jau buvo aišku, kad senieji laikai keičiasi, kad senieji simboliai ilgai negyvuos. Biržų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas nutarė spalio 28 d. iškelti virš Biržų pilies tautinę vėliavą. Tačiau vėliau, pasikonsultavus su restauravimo projekto autoriumi E.Purliu, šventė nukelta, nes rūmų bokštuose buvo būtina atlikti papildomus darbus. Tautinei vėliavai pavyko tapti valstybine, nes 1988 11 18 Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 168 ir 169 straipsnių, kuriais tautinė vėliava įteisinama valstybine, o Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ – Lietuvos valstybiniu himnu. 1988 m. lapkričio 20 dieną, gražų snieguotą sekmadienį, ir įvyko Biržuose puiki šventė – buvo iškeltos tautinė-valstybinė ir, pagerbiant kunigaikščius Radvilas, jų fundacijas, nuopelnus Biržų miestui, pačią miesto istoriją, Biržų miesto vėliava. Tiesa, ji nebuvo tokia, kokia buvo pirmojoje 1589 m. magdeburgo teisių privilegijoje, ar kaip dabartinė, atkurta dailininko Egils Skujos. Tą vėliavą sukūrė dailininkas Kęstutis Kiškis. Radvilų ereliui ant krūtinės buvo pavaizduota trispalvė ir užrašyti metai 1589–1988. Vėliavų pakėlime dalyvavo gausybė žmonių, svečių, mūsų kraštiečių, šventę vedė E.Mikalajūnas, kalbėjo muziejaus direktorius A.Baublys, partijos sekretorius J.Jucius, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Č.Kudaba, literatūros kritikas K.Nastopka, achitektas V.Brėdikis, spaustuvininkas R.Bogdanas, žurnalistas F.Grunskis. Kunigai R.Mooras ir V.Marozas pašventino vėliavas ir jos, skambant „Tautiškai giesmei“, suplazėjo virš rūmų bokštų. Techninį darbą atliko restauratoriai A.Reinartas, A.Stonkus, V.Samas, S.Čebatoriūnas, A.Frankas. Reikėtų pridurti, kad šie vyrai sugalvojo ir padarė visą įrangą vėliavoms pakelti. Tai nebuvo taip paprasta, nes vėliavos pakilo į 40 metrų aukštį. Šios ceremonijos liudininkai, tikiuosi, pritars man, kad tai buvo tikrai įspūdinga, graži šventė. Tą liudija ir žmonių gausa, likę prisiminimai.
Antanas Seibutis
Tai konkurso „Atgimimo istorija“ straipsnis, laimėjęs prizą.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
