Paprotys susidaužti vyno taurėmis atsirado Senovės Romoje. Švęsdami dažniausiai susidaužiame taurėmis sveikindami svarbia proga, linkėdami sveikatos, laimės ir sėkmės. Šį įprotį turėjo ir romėnai. Tiesa, jame slypėjo gerokai praktiškesnė prasmė. Susidaužti reikėjo taip, kad šlakelis vyno patektų į kitų puotaujančiųjų taures, o vengiantysis tą padaryti buvo įtariamas galėjęs užnuodyti aplinkinių gėrimus.
Senovės Graikijoje buvo populiarus saikingumą skatinantis Pitagoro puodelis. Gudriai sukurtas keraminis puodelis dažniausiai būdavo dvispalvis ar turėjo liniją iki kurios buvo galima pilti vyną. Godžiai pasielgęs ir sklidinai puodelį pripildęs žmogus likdavo ištroškęs, nes skystis išbėgdavo pro mažą skylutę apačioje. Legenda byloja, kad garsus matematikas ir išradėjas Pitagoras puodelį sukūrė laivų statyklos savininko prašymu - vyras skundėsi, kad jo darbuotojams gerokai trūksta saiko.
Senovės egiptiečiai bjaurėjosi vynu. Vynas buvo ir tebėra daugelio kultūrų dalis, tačiau Senovės Egipte šis gėrimas buvo tabu. Egiptiečiai vyną siejo su kovojusių su dievais krauju ir jo vengė. Buvo tikima, kad geriantieji vyną rizikuoja užsitraukti dievų nemalonę, kad jų pačių kraujas taip pat bus pralietas ir virs vynu.
Geriausias vyno ekspertas - buvęs kūno kultūros mokytojas. Švedas Richardas Juhlinas visą gyvenimą dirbo kūno kultūros mokytoju, tačiau sudalyvavęs žurnalo „Spectacle du Monde“ 2003-aisiais organizuotame konkurse jis sužavėjo pasaulį pagal kvapą atskyręs 43 vyno rūšis iš 50 pateiktų. Palyginimui, antrosios vietos nugalėtojas teisingai nustatė tik 4 rūšis!
Enofobija - paniška vyno baimė. Pasaulyje egzistuoja tūkstančiai įvairiausių fobijų: nuo pakankamai įprastos aukščio ar vorų baimės iki labai retų, pavyzdžiui, paniškos vyno baimės enofobijos. Šią fobiją turintys žmonės ne tik bijo ragauti vyną, bet ir jaučiasi nedrąsiai matydami vyno taures, butelius ar šį gėrimą geriančius žmones.
Princas Čarlzas vyną naudoja vietoje automobilio degalų. Velso princas Čarzlas, kuris yra pirmasis eilėje į Jungtinės Karalystės sostą, pageidavo perdirbti savo senovinį „Aston Martin“ automobilį į varomą biokuru. Pastarasis yra gaminamas iš rūmuose po oficialių priėmimų ir švenčių likusio vyno.
Vyno gamybą reguliuoja įstatymai. Pirmuosius žinomus įstatymus susijusius su vynu patvirtino Romos imperatorius Domicianas, valdęs 81-96-aisiais metais. Jis reikalavo pašalinti pusę įveistų vynuogynų, draudė sodinti naujus vynmedžius ir įpareigojo žmones auginti daugiau grūdų. Šiuolaikiniai vyno gamybą ir prekybą reguliuojantys įstatymai apibrėžia uogų pasirinkimą, brandinimo laiką, stiprumą.
Informaciją apie vyną atskleidžia ir butelio forma. Vynuogių derliaus metai, jų rūšis, auginimo regionas, gamintojas yra nurodomi ant etiketės ir tai yra tikroji vyno vizitinė kortelė. Kita vertus, senųjų tradicijų paisantys vyndariai savo produkciją pilsto į specifinius butelius. Bordo regiono (Prancūzija) vynus yra įprasta pilti į trumpesnį, aiškiai nuo butelio atribotą kaklelį turinčius butelius, o Burgundijos (Prancūzija) vynai įprastai supilstomi į šiek tiek laibesnius butelius su beveik tolygiai siaurėjančiu kakleliu.
Vynas vertinamas ne tik pagal skonį. Vyno žinovai, žinoma, atsižvelgia į gėrimo skonį ir vertina jo saldumą, rūgštumą, aštrumą, tačiau ne ką mažiau svarbus ir kvapas, vyno spalva, tai, kaip jis nuteka nuo taurės kraštelių.
Šiuolaikiniai vynai - vienuolių nuopelnas. Manoma, kad vynas atsirado prieš 6000 metų, dabartinės Gruzijos teritorijoje, tačiau ekspertai sutinka, kad labiausiai šio gėrimo gamybos technologiją ištobulino Viduramžių vienuoliai. Pavyzdžiui, labai garsus ir ypatingai vertinamas šampanas „Dom Pérignon“ yra pavadintias vienuolio Domo Pierre'o Pérignono (1638-1715) garbei. Jo sukauptos žinios, atradimai bei pastebėjimai išlieka aktualūs iki pat mūsų dienų.
