- Kol kas, vyrai, pasiplėšiam, jei pakaks laiko, o paskui velniop tą visą valstybę ir jos saugumą.
Geri dėdės pasistengė, kad vyrams iš VSD pakaktų laiko tarnybinių butų prichvatizacijai, vis tam pačiam viršininkui vadovaujant; ištempė susikompromitavusių, apsimelavusių, ciniškų vadovų atleidimo procedūrą kiek tik galėjo. Net nepaisant, kad Seimas jau buvo priėmęs sprendimą: šis vadovas netinka pareigoms ir turi būti atleistas. Tad ir Prezidentas jau turėjo rankose įstatymo numatytą Seimo pritarimą parašyti atleidimo dekretą ir baigti bjaurią istoriją.
Tiesą sakant, tai buvo istorija arba operacija griauti VSD moraliai iš vidaus. Stabdyti reikėjo jau praėjusių metų pabaigoje. Tačiau butų machinacija dar nebuvo baigta. Ir valstybės murdymas dar turėjo rezervų.
Laiką tempti padėjo valdančiosios mažumos vengimas atsakomybės, kažkas premjero aplinkoje, kartkartėmis pakrinkančio Seimo neveiksnumas, atitraukiamieji bičiulių manevrai, VSD vadovo intrigos, puldinėjimai be pagrindimo, globėjų būrelis prezidentūroje bei prieigose. Iš ten vakar nuleista nauja formulė: VSD vadovų moralė – „jų pačių reikalas“. O ar butų reikalas padorus? – „spręskit patys“, atsakė premjeras, kovotojas su korupcija.
Dabar įstaigos butai, patiems sau leidus, jau prichvatizuoti; gal ir atleidimo istorija baigsis, ilgam palikdama VSD gobšių veidmainių charakteristiką? Žinoma, jei Prezidentas netraktuos gudručių įbruktos formulės „kai surasi kitą“, kaip įsakymo. Tokiu stilium, vis nesurandant, komediją galima tęsti dar metus, tik štai VSD gal jau nieko neliko ką nušvilpti arba griauti.
Raimundas Lopata antai moko kad realioje politikoj nesą kuo šlykštėtis, viskas tik nauda ir galia.
Ne, broliai, kai kas vis dėlto koktu, o būna ir kuo šlykštėtis.
Kažkoks V.Jakuninas dar atsiuntė suverenios Lietuvos Prezidentui laišką mokydamas, kaip jam elgtis. Vien už tokį įžūlumą galima būtų iš Jakunino atimti kažkada neteisėtai prašmugeliuotą Lietuvos ordiną.
