Lietuvos spaudos rinka leidinių įvairove baigia pasiekti europietiškas pasiūlos normas. Peržvelgęs spaudos kioskų vitrinas ar prekybos centrų spaudos skyrius suvoki, kad net ir atostogaudamas visų laikraščių ir žurnalų niekaip neperskaitytum. Todėl, būdamas eilinis gyventojas, renkiesi arba masinį, pramoginį skaitalą su skyreliais, varijuojančiais nuo politikos aktualijų iki politikos lovoje patarimų, arba ieškai specializuoto žurnalo, kuris dideliu tiražu negali pasigirti, bet savą skaitytoją, akivaizdu, turi.
Jei paauglystės hormonų atsikračiusiu jaunimu laikysime 16-25 metų piliečius, tai jų dilema, kurį leidinį pirkti, nepavydėtina. Mat imi abejoti, ar apskritai yra skirtumas. Mūsų maža šalis turi labai ribotą skaičių herojų, žvaigždūnų, reikšmingesnių įvykių, todėl žurnalai ištisai aprašo tų pačių populiarių žmonių gyvenimo istorijas – tik viršelis ir suknelė skiriasi. O laikraščiai atkartoja vakarykščias naujienas, kurias guvus jaunuolis dar vakar išgirdo radijo ar TV bangomis ar bent jau permetė akimis internete.
Garbesnio amžiaus skaitytojų dėmesį dar patraukia bulvarinių dienraščių skandalai, pikantiškos smulkmenos iš visuomenės veikėjų gyvenimo. Bet jaunimas labiau linkęs į televizinį realybės šou brukamą vojerizmą, naujienas, perduodamas draugo draugui ar atsklindančias interneto naujienų portalais. Kai nėra didelės paklausos rašytiniam spaudos žodžiui, nukreiptam į jaunus žmones, žiniasklaidos magnatai nėra suinteresuoti didinti pasiūlos. Ne paskutinėje vietoje ir jaunimo nenoras atverti kišenes vienam ar kitam leidiniui įsigyti, o ką jau kalbėti apie, šiuolaikinio jaunuolio akimis žiūrint, snobišką ir nemadingą prenumeratą.
Įstabu tai, kad vaikystėje suprantamu dalyku laikėme, kad už mėgstamus žurnalus, pvz., „Naminukas“, „Flintas“, „Donaldas ir kiti“, reikia pakloti ne vieną litą, o štai paūgėję atrandame, kad didžiausių tiražų leidiniai, skirti gimnazistams ar studentams, yra nemokami. „Mokyklos frontas“ kalba apie 14 000 egz., „Studentų era“ ir „Savas“ - atitinkamai 50 000 ir 10 000 egz. ir pasiekia tik didžiuosius miestus. Apie dalies mokyklų ir universitetų leidžiamus nemokamus laikraštukus su vietinėmis naujienomis šįkart nekalbame (virimo savose sultyse mažoje erdvėje ir taip per daug), kalbame apie leidinius šalies mastu.
Minėtieji jaunimui skirti leidiniai išsilaiko iš reklamos, tad vargu ar iš leidinių, gyvuojančių ta pačia filosofija kaip masiškasis „15 min“, galime reikalauti aukštos kokybės: analitinių nuomonių-komentarų, tiriamųjų žurnalistinių straipsnių, o ne vien trumpų žinučių, kurias praryjame nemąstydami ir metame žvilgsnį į puslapį su amžinai gyvuojančiais horoskopais bei su kartais senais, o kartais net už numerio straipsnius įdomesniais anekdotais.
Nemokami laikraščiai veikiau primena ne laikraščius, o reklaminius lankstinukus, nes neretai vos ne pusę numerio sudaro būtent reklama. Kai leidėjui brangus kiekvienas litas, reklamos turinio etiškumas redakcijai, regis, paskutinėje vietoje. Tad ko gi stebėtis, kai mokyklinis laikraštis parduoda reklamos plotą referatų atsisiuntimo, t.y. plagijavimo, paslaugą teikiančiam interneto tinklalapiui arba studentų laikraštis spausdina vienos iš telekomunikacijų bendrovės žeminančią reklamą, kur virš „moksliukiškos“ išvaizdos vaikino esti raginimas „Nebūk durnas!“, tad rinkis tam tikrą siūlomą paslaugą.
Jau girdžiu ataidint dalies jūsų balsus: „Nepatinka – neskaityk!“. Būtent taip ir daro dalis jaunuomenės: tuos nemokamus laikraštukus panaudoja kaip suoliukų patiesalą, langams kamšyti ir kitoms buitinėms reikmėms. Dalį tiražo numerių gali išvysti besimėtančius ant mokyklų, universitetų fojė grindų, greta kitos reklaminės laikraštienos, nes jaunimas natūraliai nevertina tokių skaitalų, o gal tai yra apskritai knygų ir kitų spausdinto žodžio leidinių vertybinis nuvertėjimas. Mes paprasčiausiai nebranginame to, kas duodama nemokamai. Antra vertus, ar yra, ką vertinti, kai žinai, kad nemokamo sūrio nebūna?
Blogiausia, kai net rimtų straipsnių vietą nukonkuruoja reklaminis plotas, o iš peties paplušėjusiam jaunajam žurnalistui redakcija atrėžia, kad tiesiog neliko vietos šiame numeryje. Tada rašantysis pasijunta nereikalingas ir vargiai dar kartą beldžiasi į redaktoriaus duris, juolab kai rašo iš idėjos ir negauna piniginio atlygio už straipsnius. „Redaktorius – tai žmogus, kuris atskiria grūdus nuo pelų ir išspausdina pelus“ - belieka nusivaipyti, prisiminus šią politiko Adlėjaus Stivensono mintį.
Pažymėtina ir tai, kad į nemokamus jaunimo laikraščius rašo ne profesionalūs žurnalistai, bet patys studentai arba moksleiviai, tad kartais akį rėžia ne tik laužyti sakiniai, kalbos klaidos, bet ir žurnalistinių gebėjimų objektyviai nušviesti įvykį trūkumas. Tad gal teisus buvo JAV prezidentas Tomas Džefersonas, sakydamas, kad kartais „laikraščiuose patikima tik reklaminių skelbimų informacija“?
Gerai būtų, jei studentiška periodika turėtų bent analogiškus funkcionalius, šiuolaikiško dizaino ir galimybių interneto tinklalapius, kuo dabar joks jaunimo leidinys negali pasigirti. Sunkiai suprantama, kaip 200 000 studentų auginanti Lietuva iki šiol neturi visus studentus vienijančio naujienų portalo. Kai jauni žmonės neturi, kur vienoje vietoje sužinoti jiems aktualią informaciją, padiskutuoti, tada ir išsisklaido jaunimėlis po kitus įvairaus plauko tinklalapius, liejasi pikti komentarai, o skirtingos pavienės nuomonės pasiklysta interneto tyruose.
Kita vertus, jei reikalauji kokybės iš tradicinės periodikos ir bent sveiko proto ribas išlaikančio reklamos kiekio, turi būti pasiruošęs ir mokėti už tai, bet mūsų jaunuomenė nepratusi to daryti. Gudresni prekybos centre perverčia dominančius žurnalus arba skaito nemokamai analogiškus numerio straipsnius interneto svetainėje ar mokymo įstaigų skaityklose. O kas ir atveria piniginę, tai tik tikrai ne „Kultūros barams“, o į bendrąjį mergaitišką skonį taikančiam žurnalui „Panelė“ arba cinišku humoru persunktiems vyriškiems „FHM“ ir „Tik vyrams“.
Pradėtas leisti „Lietuvos ryto“ priedas jaunimui - žurnalas „Mes“ – konstruktyvumo pragiedrulių banalioje jaunimo spaudoje neįnešė. O ką jau kalbėti apie jaunimo žurnalą „Mūsų era“… Šių žurnalų turinys tik dar kartą patvirtino, kad į jaunimą žiūrima kaip į ilgalaikį, perspektyvų vartotoją, neva besiklausantį vienodo popso, besidomintį tais pačiais dievaičiais ir suprantantį vos ne vien gatvės kalbą. Spauda – tai verslas, o verslininkui patogu ir naudinga primesti požiūrį, kad beveik visas jaunimas yra siauro akiračio, riboto žodyno materialistai akiplėšos, tad ir gauna tokias žinias, kokių trokšta bei nusipelno. Bent jau toks įspūdis susidaro, peržvelgus komercinius jaunimo leidinius.
Gal ir neverta ilgėtis legendinių žurnalų „Moksleivis“, „Genys“ ir kitų, bet norėtųsi tikėti, kad turiningos jaunimo spaudos vakuumas pagaliau bus kuo nors užpildytas, antraip subręs karta, kuri, kaip ir tėvų karta, ir toliau skaitys „Vakaro žinias“, „Žmones“, „Meilės istorijas“, o geriausiu atveju visam laikui pripras prie nemokamos antrarūšės pusiau reklaminės rašliavos. Valstybinio požiūrio čia nepareikalausi – Lietuvos jaunimas dabar nėra ir nebus dresiruojamas visais kanalais kaip sovietmečiu, tad lieka viltis, kad leidėjai vis dėlto pastebės, kad yra terpė bent vienam rimtam jaunimo periodiniam leidiniui. Alternatyvos poreikis neabejotinai yra.
