Naujuosius metus tenka pradėti nuo komentarų ta pačia VSD (Valstybės saugumo departamento) tema.
Tiesa vis tiek privalės būti atskleista
Šią savaitę paaiškės kelios naujos aplinkybės, susijusios su VSD reikalais. Seimas specialiu nutarimu yra paprašęs VSD vadovybės iki sausio 10 d. pateikti Seimo NSGK komitetui tas pažymas, kurių tyrimo metu komitetas taip ir nesugebėjo gauti. Taigi, šią savaitę paaiškės, ar Lietuvoje yra gerbiami Seimo sprendimai. Taip pat šią savaitę, matyt, galutinai paaiškės tai, ar prezidento patarėjams pavyko primesti naujo VSD vadovo skyrimo vilkinimo taktiką.
Svarbesnis nei naujos VSD vadovybės paskyrimo klausimas yra tiesos klausimas. Jeigu VSD vadovybė Seimui nepateiks prašytų pažymų apie galimus neskaidrius aukštų valstybės pareigūnų ryšius, tai susiklosčiusi situacija taps labai svarbiu testu visai Lietuvos politinei sistemai ir jos lyderiams bei dalyviams, pradedant nuo Seimo pirmininko bei ministro pirmininko ir baigiant Respublikos prezidentu, – ar jie stos į pusę tų, kurie reikalauja, kad tiesa būtų atskleista, ar į pusę tų, kurie pastaruosius kelis mėnesius darė viską, kad tiesa būtų slepiama. Matyt, ir toliau darys viską, kad tiesa nebūtų atskleista.
Jeigu per likusias porą dienų laikinoji VSD vadovybė minėtų pažymų Seimui nepristatys, tai reikš tik viena – tiesos atskleidimo negalima tikėtis tol, kol VSD vadovaus tokia laikinoji vadovybė. Kuo ilgiau tęsis toks laikinas vadovavimas, tuo ilgiau tiesa nebus atskleista. Kyla klausimas, kam tai galėtų būti naudinga? Iki šiol negirdėjau, kad Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas ir prezidentas pareikalautų, kad tiesa nebūtų slepiama. Seimo dauguma, balsuodama už NSGK išvadų patvirtinimą, akivaizdžiai parodė, kad nesitaikstys su tiesos slėpimu. Nesinorėtų matyti tokios situacijos, kai Seimo pirmininko, ministro pirmininko ar prezidento laikyseną būtų galima interpretuoti kaip talkinančią tiems, kurie tiesą nori nuslėpti.
Svarbu matyti du procesus: pačią naujo vadovo kandidatūros paiešką ir tai, ką aš vadinau tiesios atskleidimu, nes kartais susidaro vaizdas, kad naujo VSD vadovo kandidatūros paieškos gali būti sąmoningai vilkinamos arba delsiamos tam, kad kaip galima ilgiau nebūtų atskleista tiesa. Manau, kad prezidentas turi suvokti, kaip ilgesnis naujo vadovo kandidatūros nepasiūlymas gali būti interpretuojamas. Ir gali būti interpretuojamas taip, kaip buvimas kartu su tais, kurie iki šiol mėgino nuslėpti tiesą. Manau, kad tokia interpretacija negali būti naudinga nei pačiai VSD, nei prezidentui, nei valstybei.
Visi turime suprasti, kad tiesa vis tiek privalės būti atskleista. Jeigu to nepadarys dabartinė laikinoji VSD vadovybė, tai skiriant naująją vadovybę Seime bus reikalaujama, kad naujoji vadovybė įsipareigotų nedelsiant tiesą atskleisti. Todėl šią savaitę paaiškės, kiek svarbi yra tiesa ne vien tik tiems Seimo nariams, kurie balsavo už NSGK komiteto išvadas, bet ir valstybės vadovams. Pastarieji turi atsiminti, kad tie, kas juos, apsimetę dideliais draugais, bando išnaudoti tam, kad tiesa kiek galima ilgiau būtų neatskleista, greitai gali nustoti apsimetinėti besą draugais, nes bendrininkavimas slepiant tiesą nėra tikra draugystė.
Taigi žvelgdamas į 2007 metus raginčiau visus politinės sistemos dalyvius, ir visų pirma valstybės vadovus, drąsiau siekti tiesos. Pereinant prie naujametinių įžvalgų, skirtų naujiems 2007 metams, matau du svarbiausius ilgalaikius tikslus ir uždavinius: vienoje pusėje – tiesos ir teisingumo siekis, kitoje pusėje – modernios Lietuvos siekis. Šiais metais paaiškės, ar einant šiuo keliu esame pajėgūs išsivaduoti iš A.Brazausko paliktos stagnacijos, ar ne. Modernumui reikia reformų, tiesai ir teisingumui reikia principų. Kai valstybės politikoje nėra pamatinių principų, tarp jų – ir tiesos principo, kai lyderiai nepajėgia jų apginti, tada ir atsėlina oportunistiška stagnacija. Be principinio įsipareigojimo tiesai nebus nei kovos su korupcija, nei modernių reformų. Ir nors “Economist” pastarajame numeryje, pozityviai išskirdami Lietuvą miglotoje Vidurio Europos politinio chaoso padangėje, premjerą Kirkilą ir mane vadina neapdainuotais herojais, asmeniniais draugais ir sąjungininkais, į 2007 metus žiūriu su neramiu optimizmu – tiesos ir netiesos kovoje šie metai bus labai svarbūs ir, tikiuosi, palankūs tiesai.
Dėl K. Prunskienės nervingo reagavimo
Kalbant apie tiesą nuostabą kelia ministrės K.Prunskienės pastarųjų dienų elgesys, kai į mūsų paprastą paklausimą premjerui dėl to, ar ministrės veiksmai Europos Taryboje buvo tinkamai suderinti, atsakymą pamatėme kaip visuose dienraščiuose ir TV laidose nupirktą eilinę ministrės propagandos porciją. Toks nervingas reagavimas tik skatina galvoti, kad ministrė bando nuslėpti jai nepatogią tiesą, ir tai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams, kurių pinigai yra tiesiog švaistomi nervingai propagandai. Nuoširdžiai pasveikinčiau premjerą, jei jis sugebėtų sustabdyti savo Vyriausybės narių propagandistinį išlaidavimą, kuris labai dažnai tampa panašiu į bėgimą nuo tiesos.
Dėl informacijos apie galimus A. Matulevičiaus ryšius su KGB
Yra atitinkamos institucijos, kurios turi nustatyti, ar buvo, ar nebuvo bendradarbiavimo su KGB. Ir tai turi nustatyti ne VSD. Pagal galiojančius įstatymus yra vadinamoji Liustracijos komisija, kuri, remdamasi vienokiais ar kitokiais dokumentais, tai turi nustatyti. Kartais susidaro vaizdas, kad VSD vadovybė ar atskiri jos pareigūnai šioje situacijoje elgiasi tokiu būdu, kad vėl galima interpretuoti kaip paprasčiausią kerštą Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, jo vadovybei.
Dėl kylančių klausimų, ar reikalingas toks STT
Aš manau, kad reikia svarstyti, kaip kovą su korupcija nuo deklaracijų paversti realiais darbais. Tam buvo pasirašomi įvairūs susitarimai, bet jau esu kalbėjęs, kad tam visų pirma reikalinga ne tiktai susitarimai, bet ir labai aiški ir reali politinė valia, ir visų pirma valstybės lyderių, konkrečiai – ministro pirmininko. Kova su korupcija prasideda nuo principinių dalykų, nuo to, ar tiesa yra svarbi. Kai nėra atsakymo į principinius klausimus, kova su korupcija yra daugiau deklaracija. Atskiroms institucijoms sunku pasiekti ką nors konkretaus, jeigu valstybės politikos lyderiai, konkrečiai ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas, kasdien nesugeba demonstruoti ištikimybės tiems paprastiems principams.
Aš manau, kova su korupcija Lietuvoje nėra efektyvi. O STT yra viena iš sudėtinių dalių. Gal ir pati STT galėtų būti efektyvesnė, bet atsakomybę už kovą su korupcija turi prisiimti ne vieno ar kito departamento vadovas, bet patys valstybės vadovai. Nuo to priklauso kovos su korupcija sėkmė.
Dėl informacijos apie galimą V. Uspaskicho sugrįžimą
V. Uspaskichas seniai turėjo sugrįžti, jeigu dar laiko save Lietuvos Respublikos piliečiu. Yra teisėsaugos institucijų kvietimas, kuris jam seniai įteiktas. Prieš įstatymą visi esame lygūs. Nematyčiau nieko keisto, jeigu V. Uspaskichas suvoktų, kad įstatymams reikia paklusti.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-01-08
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
