Kremliaus valdoma žiniasklaida Rusijoje trimituoja kad Rusijos prekybininkai smogia vis skaudesnius smūgius Estijos fašistams. Viena iš tokių atakų patyrė dar sovietmečiu garsus Talino „Kalev“ fabrikas. Skamba griežtai: „nebepirksime jūsų saldainių ir taip išmarinsime jus, fašistus, badu“.
Kaip ir dera propagandos meistrams Kremliaus ruporai „pamiršo“ pateikti „Kalev“ pozicija sankcijų klausimu. Anot „Verslo žinių“, „Kalev“ akcininkai pareiškė, kad per mėnesį prekyba su Rusija atnešdavo 3-4 mln. EEK pajamų, kas sudarydavo 2-3 proc. visų bendrovės pardavimų. Bendrovė dar po 1998 m. Rusijos krizės priėmė strategiškai teisingą sprendimą daugiausia prekiauti Baltijos šalyse ir neprisiimti didelės rizikos Rusijoje. Pasirodo kad sprendimas buvo teisingas.
Prekyba su Rusija turi savo privalumų: didelė rinka, augančios gyventojų pajamos, greiti pelnai. Kita vertus kuriant verslo planą ne paskutinę vietą turėtų užimti ir verslo ilgalaikiškumas. O tam pasiekti reikalingas politinis ir ekonominis stabilumas.
Politinis „stabilumas“ jau tampa norma Rusijoje. Žiniasklaida vis „stabilėja“, kaip ir politinis Rusijos žemėlapis. Liberalizmas ir demokratija „stabiliai“ paminami. Verta pastebėti, kad verslas jau atvirai šoka pagal Kremliaus užsakytą muziką. Privatus verslas Rusijoje pamažu tampa valstybiniu instrumentu, o tiksliau – Kremliaus pastumdėliu. Paskutinių savaičių įvykiai, susiję su Bronziniu kareiviu, tai puikiai pailiustravo. Čia jums jau nebe „Gazprom“ ar „Lukoil“ - į Kremliaus kvietimus prisijungti prie boikoto estiškom prekėm jau pritaria Rusijos vidutinis ir smulkusis verslas nuo Peterburgo iki Vladivostoko.
Lietuvos verslas, kuris pelningai prekiauja su Rusija šią tendenciją turbūt jau pastebėjo. Taip pat akivaizdu, kad lietuviai taip ir nesugebėjo pilnai persiorientuoti į vakarų rinkas. Tai puikiai atspindi statistiniai importo-eksporto duomenys. Jau kuris laikas didžiausia Lietuvos eksporto ir importo partnere yra Rusija. Dėl importo viskas aišku, bet eksportuojame taip pat nemažai, ir čia ne „Kalev“ pora procentų, kalbama apie keliolika procentų.
Tik pabandykime įsivaizduoti kokia būtų oficiali Vilniaus reakcija į Kremliaus „Bronzines“ atakas? Puikiai atsimename kvietimus V. Adamkui vykti į gegužės 9 minėjimą Maskvoje. Pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento logiką „reikia galvoti, kad mes ne tik pademonstruosime vienokį ar kitokį savo šleifą, bet mums reikia galvoti, ką mes valgysime ir ką mes turėsime, kaip mes vystysime ekonomiką.“ Taip, gerbiami verslininkai, galvoti reikia ir ne tik savo pilvais, bet ir galvomis, kaip tai daro estai. Į Kremliaus grasinimus Estijos prekybos ir pramonės rūmų direktorius Siim Raie atsakė: „Estijos ekonomika jau yra integravusis į bendrą ES rinką, tad nemanau, kad bet kokie Rusijos veiksmai galėtų turėti ilgalaikį neigiamą efektą“.
Štai ir atsakymas į klausimą. Vilnius nebūtų sugebėjęs apginti Lietuvos suvereniteto. Po pirmųjų Kremliaus „signalų“ diplomatiškas kompromisas būtų pasiektas ir viskas. O jei mes nesugebame apginti savo suvereniteto tai ir Briuselis mums čia nepadės. Briuselis visą savaitę stebėjo „Bronzinį“ frontą ir supratęs, kad Talinas apgins savo garbę, stojo Estijos pusėn.
Yra toks posakis - protingas pasimoko iš svetimų klaidų, kvailys nesugeba pasimokyti iš savo. 1998 Rusijos finansinė krizė per Lietuvą persirito kaip cunamis. Kadangi jau tada estų verslas buvo gana tampriai susietas su Vakarų rinkomis, jie nukentėjo mažiausiai. Bet pasimokę iš lietuvių klaidų, estai totaliai perorientavo savo verslą į Vakarus. Tos ūkio šakos, kurios dar prekiauja su Rusija, yra valdomos pačių rusų verslininkų. Dar daugiau - labiausiai nukentės nuo Kremliaus sankcijų tos gamyklos, kuriose pagrindinė darbo jėga yra vietiniai rusai. Estai suprato, kad geriau žiūrėti į tolimesnę ateitį ir perorientuoti verslą į vakarų rinkas, nei prekiauti su neprognozuojama šalimi. Jie suprato, kad po 1998 krizės Rusijoje greičiau ar vėliau įvyks kita krizė. Šiandiena tai „Bronzinė“ krizė, rytoj gali būti ir finansinė.
Jau girdžiu komentarus - lengva sakyti, bet sunku padaryti. Sutinku. Sunku kai kuriems mūsų verslininkams perorientuoti savo mąstymą: reikia mokytis užsienio kalbų, laikytis kvailų vakarietiško verslo normų ir t.t. O rytuose juk viskas lengviau, jie mus supranta ir mes juos suprantam iš pusės žodžio. O čia dar visur skamba apie Lietuvos šventą misiją rytuose, atgal į LDK teritorijas! Skubėkime paimti Ukrainą, Kaukazą! Pasinaudokime puikia ekonomine situacija Rusijoje. Aplenkime vokiečius ir lenkus investuodami į Kaliningradą! Čia ne šiaip devizai iš pramoninkų rūmų, šie raginimai sklinda iš mūsų ministerijų, kurių vadovams taip pat sunku persiorientuoti į vakarus, nes rytuose ir jie jaučiasi patogiau.
Tarp kitko, prezidentas Adamkus į Maskvą nevažiavo, bet per du metus mūsų abipusės prekybos balansas su Rusija tik augo. Kremlius suprato, kad Vilniuje turi puikius sąjungininkus. Tai verslininkai, kurie vis labiau veliasi į prekybines Rusijos pinkles, ir situacijai pasikeitus bei pasiuntus „signalus“, šie verslininkai būtinai „paspaus“ Vilniuje reikiamus svertus.
„Kalev“ laimės prieš Kremlių, kaip ir Talinas apgynė teisę priimti sprendimus nesižvalgant į Kremlių. „Bronzinė“ Kremliaus ataka prieš Taliną nepavyko, nors gal jau ir ruošiamas kitas, aukštesnės pakopos, sportiniais terminais kalbant, „sidabrinis“ smūgis. O aš labai abejoju ar Vilnius atlaikytų bent „molinį“ Kremliaus smūgį.
