Lietuvos politinė sistema žengia sunkiu raidos ir brandos keliu. Pasirodo ir išnyksta vis naujos politinės grupės, judėjimai, partijos. Vienos jų apsibrėžia daugiau ar mažiau aiškius vertybinius, idėjinius, ideologinius kontūrus, kitos mėgina suderinti įvairių politinių modelių aspektus, trečios į artikuliuotą pasaulėžiūrą net nepretenduoja.
Ideologinių partijų raida patyrė ne vieną išbandymą. 2001 m. Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP) susijungia su ekskomunistine Lietuvos Demokratine Darbo partija (LDDP) po Lietuvos Komunistų partijos (LKP) sekretoriaus Algirdo Brazausko vėliava. Dalis ankstesniųjų socialdemokratų šiam žingsniui – nepritaria ir susiburia į alternatyvią politinę jėgą: taip gimsta šiandieninė Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga (LSDS). Socialdemokratijos niša Lietuvoje tapo vidinės konkurencijos lauku. Dar trapesnė pasirodė liberalioji srovė. 1990 m. įsteigta Lietuvos Liberalų Sąjunga (LLS) jau iš pat pradžių atsiskleidė nesanti vienalytė. Išsiskyrė idėjinis ir pragmatinis sparnas. 2002-2003 m. ši partija skyla į dvi: viena pasivadina Liberalų demokratų partija, kita išsivysto į Liberalų ir Centro Sąjungą. 2006 m. liberalai skyla dar kartą: iš Liberalų ir Centro Sąjungos kyla Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis. Tais pačiais metais Liberalų demokratų partija prisiima naują vardą – „Tvarka ir teisingumas“, taip galutinai išsiskirdama iš liberaliųjų partijų srovės. Įdomu, jog „Tvarkos ir teisingumo“ evoliucija prasidėjo Tėvynės Sąjungoje, Rolandui Paksui užimant šios partijos valdybos pirmininko postą, vėliau tęsėsi Liberalų Sąjungoje, kol galiausiai – išėjo už bet kokių ideologinių definicijų ribos.
Ši partinė diferenciacija atskleidė sunkią ir skausmingą partinės sistemos raidą. Apsibrėžti idėjinius kontūrus pasirodė ne taip jau lengva. Skirtingos tos pačios idėjos interpretacijos pasitarnavo skaldymuisi ne ką mažiau, nei asmeninės ir grupinės ambicijos.
Šiandien vėl ryškėja vidinė trintis valdančiosios LSDP gretose. Atskirtys tarp senosios LSDP ir LDDP, senosios ir jaunosios kartos, idealistų ir pragmatikų verčia vis labiau abejoti deklaruojamu partijos stabilumu. LSDP garbės pirmininkas prof.Aloyzas Sakalas piktinasi tiek LKP-LDDP rengiamais savosios – senosios – partijos minėjimais, tiek jaunojo Algirdo Paleckio politiniais viražais, įvardindamas juos „seniausios pasaulio profesijos“ vardu. Partijos vadovas A.Brazauskas čia moko A.Paleckį „politinio korektiškumo“ kovoje dėl Vilniaus mero posto, čia teisina jo momentines rokiruotes koalicijų sudarinėjime: nuo Kęstučio Masiulio – prie Rolando Pakso, nuo Rolando Pakso – prie Artūro Zuoko. LSDP iškelto premjero – Gedimino Kirkilo – vaidmuo vis labiau užgožia paties A.Brazausko pozicijas, o tai jau reiškia akivaizdų vienvaldystės praradimą. Šiandien skirtalytes LSDP sroves kartu išlaiko tik A.Brazausko įvaizdžiu grindžiama prosovietinio elektorato simpatija, keistai persipynusi su klasikinės socialdemokratijos akcentais: daugiau teoriniais, nei praktiniais. Pasitraukus A.Brazauskui, šios partijos grandžių, ko gero, nebesies niekas.
Vidinių takoskyrų neišvengė ir kitos partijos, tame tarpe, parlamentinės opozicijos lyderė – Tėvynės Sąjunga. Charizmatiškajam šios partijos lyderiui – prof.Vytautui Landsbergiui – pasitraukus iš pirmininko pareigų, margaspalvė sudėtis čia sąlygoja vis daugiau tarpusavio priešpriešų. Per keliolika veiklos metų, čia susibūrė ganėtinai skirtalytė publika: konservatoriai ir liberalai, patriotai ir kosmopolitai, krikščionys ir sekuliaristai, idealistai ir pragmatikai. Ideologinė apibrėžtis tampa vis labiau problematiška.
Dėsninga, jog iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Konservatorių ilgainiui liko tik Tėvynės Sąjunga. Tiesa, su paantrašte, kur „lygiomis teisėmis“ atsiranda konservatoriai, krikščioniškieji demokratai ir laisvės kovotojai – politiniai kaliniai. Tiktai kažkodėl, savarankiškas frakcijas įkuria tik dvi pastarosios grupės: konservatorių frakcijos – nematyti. Gal tai – bendra visos partijos pozicija? Gerai būtų – iš tikro, čia vis daugiau įtakos įgauna neįsivardinę liberaliosios linijos atstovai. Tautinės, konservatyviosios, krikščioniškosios pozicijos pasitraukia į antrą planą.
Šis procesas jau kelia nerimą ir partijos viduje: 2005 m. dalis jos atstovų viešai įvardina pirmapradžių vertybių išskydimą ir poslinkį liberalizmo linkme (http://www.tsajunga.lt/l.php?tmpl_into=middle&tmpl_id=979). Protestas dėl šių tendencijų vis garsiau girdimas tiek visuomeninėje Sąjūdžio organizacijoje, tiek į Tėvynės Sąjungą įsijungusioje Politinių kalinių ir tremtinių Sąjungoje.
Skirtingas pažiūras vis aiškiau išduoda ne tik žodžiai, bet ir darbai. Tėvynės Sąjungos vadovybei viešai išsakius savo paramą KGB rezervininkui Arvydui Pociui – kelyje į VSD vyresnybę, o patriotinės rezistencijos juodinimu daktaro disertaciją apsigynusiai Tomai Birmontienei – kelyje į Konstitucinio teismo teisėjas, patriotinės linijos šalininkai Tėvynės Sąjungos gretose viešai atsiribojo nuo šio partinio sprendimo (http://www.tsajunga.lt/index.php?-868052884). Aiškiai išsiskiria požiūriai ir į šeimos, dorovės, tautiškumo vertybes. Vieniems karštai sveikinant „Europos pilietybę“, kiti tai sutinka atsargiai. Vieniems Europos Parlamente balsuojant už sankcijas homoseksualizmo nepripažįstančioms valstybėms, kiti tai laiko rimta grėsme šeimai. Vieniems pabrėžiant dorovę, kitus labiau domina pragmatiniai interesai.
Šiame kontekste – dėsningas tiek atviro nihilisto Algirdo Ramanausko iškilimas Tėvynės Sąjungos gretose, tiek Pauliaus Martinkėno personaliniai išpuoliai žiniasklaidoje (http://www.balsas.lt/nuomones/politikutribuna/straipsnis54622). Tarpasmeniniai debatai gal geriau tiktų kokiam nors „Spaudos klubui“, nei politinės analizės žanrui, tačiau vienok – įdomu, jog rūpestis idėjiškai artimos partijos stuburu sutinkamas kaip priešiškas išpuolis. Gal tai bandymas užglaistyti aiškias vidines problemas eiline „priešų“ paieška?
Ideologinės linijos apibrėžtis visada reikalauja tam tikro vertybinio grynumo. Žinoma – kai kam labiau rūpi valdžia, kaip savaiminis tikslas. Tokiu atveju, galima dėtis ir su pačiu velniu. Tik ar tai dar ilgai tenkins rinkėjus? Ties šiuo klausimu – verta susimąstyti. Problemų glaistymas jų – nesprendžia. Šiuo keliu dar ne taip seniai žengė liberalai, socialdemokratai, norėtųsi nuoširdžiai palinkėti, jog to išvengtų konservatoriai. Vienaip ar kitaip, tai – svariausia opozicija sovietinei nomenklatūrai ir įvairiems šiuolaikiniams nedraugiškų kaimynų projektams – tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Net jeigu ši alternatyva ir ne visuomet nuosekli.
Partinės sistemos raida – tęsiasi. Kai kas joje – nubyrės, kai kas – konsoliduosis. Kai kas – ištirps, kai kas – iškils. Vakarykščiai marginalai greitai gali tapti nebe marginalais: įvairių Europos šalių patirtis tai – aiškiai rodo. Savo ruožtu, parlamentinės partijos greitai gali prarasti šį savo statusą, jei nepateisins jiems teikiamų lūkesčių, ką jau rodo ir Lietuvos patirtis.
Partinio gyvenimo tradicija Lietuvoje – dar gana jauna. Prieškarinius laikus šiandien siekia tik tautininkai, krikščionys demokratai, jaunalietuviai, iš įtakingesnių partijų – socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, nors abiejų pastarųjų srovių „kryžminimasis“ su įvairiomis okupacinės nomenklatūros jėgomis kelia rimtų klausimų dėl ideologinio tapatumo, jau nekalbant apie tradicijos tęstinumą. Įvairių krypčių liberalai, darbiečiai, centristai dar tiktai kuria savo politinę nišą: vieni grįsdami ją vertybėmis, kiti – interesais. Konservatoriai dalinai perėmė tautininkų ir krikščionių demokratų nišas: grynojo konservatizmo ideologija Lietuvoje savosios nišos – niekada neturėjo. Gal iš čia kyla vis ryškesnės ideologinės perturbacijos? Atrasti ir įtvirtinti savo tapatumą svetimoje dirvoje nėra taip jau paprasta. Tiesą sakant, jei šiandieniniai konservatoriai iš tiesų atitiktų savo kelio pradžioje išsikeltus tautinius, patriotinius, krikščioniškus idealus, tai atskirų tautininkų arba krikščionių demokratų partijų net nereikėtų. Bet – kol egzistuoja skirtingos vertybinės prieigos, bus reikalingos ir jas reiškiančios politinės institucijos.
Partinė įvairovė – svarbi demokratijos sąlyga. Skirtingoms politinėms linijoms koncentruojantis į eklektines, pragmatiškas „valdžios grupes“, išblėsta ne tik ideologiniai kontūrai. Šioje perspektyvoje vis labiau susiaurėja piliečių pasirinkimas. Gal kai ką tai ir žavi. Tripartinė, dvipartinė, galiausiai – vienpartinė sistema puikiai atspindi kai kurių politikų lūkesčius. Tiktai vargu, ar tai turi ką nors bendro su jų viešai deklaruojama demokratija.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
