Gerbiamas Pirmininke, ekscelencijos Bažnyčių hierarchai ir atstovai, ambasadoriai,
Gerbiamieji partizanai, Laisvės kovų dalyviai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai,
Signatarai, Seimo nariai, Vyriausybės nariai,
Visi gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai,
Šiandien sukanka lygiai 66 metai nuo pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo 1941 m. birželio 14 dieną. Rytoj sukaks 67 metai, kai Raudonoji armija su 200-ais tūkstančių karių okupavo nepriklausomą ir savo neutralumą viešai deklaravusią Lietuvos Respubliką. Nepraėjus nė mėnesiui po okupacijos NKVD pradėjo masinius Lietuvos valstybės pareigūnų ir veikėjų areštus.
1940 m. liepos 10 – 17 dienomis suimta daugiau nei 2000 žmonių. Areštai, suėmimai tęsėsi ištisus metus, suimta per 6000 žmonių, o 1941 metų pavasarį prasidėjo tikras Lietuvos gyventojų genocidas. Gegužės ir birželio mėnesiais NKVD dar suėmė apie 300 lietuvių karininkų. Jų tarpe – ir Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo vadovybę. Dauguma jų buvo sušaudyti Červenėje, Gorkio kalėjime Nr. 1 ir kitose SSRS vietovėse. 1941 m. birželio 14 – 18 dienomis bolševikai, padedami vietos kolaborantų, ištrėmė 14 tūkstančių, kitais duomenimis – 18 tūkstančių niekuo nekaltų civilių žmonių, daugiausia moterų, vaikų ir senelių – anksčiau areštuotų asmenų šeimų narių. Buvo tremiami inteligentai, mokytojai, ūkininkai, visuomeninių organizacijų vadovai.
Akivaizdu, kad okupantai stengėsi fiziškai sunaikinti organizuoti sugebančią ir savarankiškai mastančią visuomenės dalį, nes trėmė į paties atšiauriausio, žmonių gyvenimui netinkančio klimato teritorijas. Iš pirmojo trėmimo po daugelio metų į Tėvynę sugrįžo tik labai mažai pačių fiziškai ir dvasiškai stipriausių tremtinių. Gaila, kad valstybė iki šiol rimtai nesiima suskaičiuoti savo piliečių, ištremtų į Sibirą. Kiek jų sugrįžo? Kiek mirė tremtyje ar liko ten gyventi ir asimiliavosi? Pasikliaujama vien KGB archyvų duomenimis, o jie mums, tremtiniams, jokio pasitikėjimo nekelia, be to, didelė dalis archyvų neišliko.
Masinės represijos, trėmimai, kalinių žudymai be teismo, be teisės į gynybą, suimtųjų kankinimai ir nužudymai tardant tęsėsi iki pat Stalino mirties, o neretais atvejais – ir vėliau. Ką visiškai pagrįstai reikia vadinti gyventojų genocidu. Deja, tarptautinės organizacijos iki šiolei šį faktą vengia pripažinti ir priversti dėl genocido kaltas valstybes atlyginti aukoms padarytą žalą.
Liūdna darosi pagalvojus, kad Vakarų politikai ir jų visuomenės veikėjai gerbia tik nacizmo aukas. Komunizmo teroro aukų kančios jiems svetimos, nes jų artimieji nuo komunistinio teroro nenukentėjo. Mūsų argumentų jie negirdi. Ir nesupranta, kad komunizmą reikia smerkti lygiai taip pat, kaip ir nacizmą, o gal ir griežčiau.
Vis tiktai atrodo, kad šiokių tokių pragiedrulių jau randasi. Nuomonių kitimą rodo keletas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos, Europos Parlamento pareiškimų bei rezoliucijų ir Europos Komisijos pažadai viešai ir plačiai svarstyti ne tik nacizmo, bet ir totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimų kriminalizavimo klausimus. Kad būtų atstatytas visas ir pilnas istorinis teisingumas be nutylėjimų ir vienpusiškumų. Tam turėjo įtakos mūsų europarlamentarų veikla, Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų svarstymai ir teisingumo ministro R.Baguškos bandymas vetuoti Europos Tarybos sprendimą kriminalizuoti tik nacių nusikaltimų neigimą, apeinant komunistinių režimų nusikaltimus.
Ir pati mūsų valstybė menkai rūpinasi ir menkai domisi išgyvenusių genocidą bei Laisvės kovų dalyvių teisėmis, jų socialiniu saugumu. Nesirūpina, ar buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai neskursta, ar jie turi būstą? Ar visiems grąžinta okupantų atimta jų ar jų tėvų nuosavybė? Ar jie gali savo lėšomis gydytis senatvėje vis stiprėjančius negalavimus, atsiliepiančius sužeidimus nuo čekistų kulkų, ar patirtų kankinimų tardant, ar katorgiškų darbų nežmoniškomis sąlygomis Sibire? Tremtiniai neturi jokių išimtinių lengvatų nei sanatorijose, nei reabilitacijos centruose, nei kitose sveikatos įstaigose, nei įsigyjant medikamentus. Mes prašome didesnių lengvatų, nei turi kiti pensininkai ir ligoniai. O aukšti ministerijų pareigūnai mums atsako, išvardindami vis tas pačias lengvatas. Nesusikalbame. Į mūsų priminimus ir prašymus valdžia įžeidžiančiai atsako: “Jūsų daug, o pinigų – mažai. Reikia visiems lygiai po truputį dalinti”. Kai Tėvynei kyla pavojus ir reikia stoti į jos gynybą, retas stoja. Dauguma sulenda į plyšius. O atsainus valdžios požiūris į buvusių Laisvės gynėjų socialinius poreikius tik skatina atsakomybės už savo valstybę menkėjimą. Veteranai gerbiami ir jais rūpinamasi visur ir visada, net Vladimiro putino Rusijoje!
Šiemet Laisvės kovų dalyvius ir tremtinius labiausiai įskaudino ir nuvylė Seimo nesugebėjimas ir nenoras priimti Liustracijos įstatymų pataisų. O prezidento veto KGB rezervo karininkų darbo veiklos apribojimų įstatymui storu juodu brūkšniu perbraukė tikėjimą, kad Lietuvoje yra bent viena valdžios institucija, kurioje KGB teroro aukų teisės yra vertinamos labiau už KGB parankinių teises.
Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, pasirašydamas sudėtingą liustracijos įstatymą, yra pasakęs: “Tiesa yra svarbiau už kitas aplinkybes”. Nežinome, ką pasakė mūsų prezidentas, pasirašydamas įstatymo veto. Tikėtina, kad jis kalbėjo arba galvojo apie kitas aplinkybes, ne apie tiesą.
Prieš dvejus metus, birželio 30 dieną, Seimas bendru sutarimu priėmė viltį teikiančią rezoliuciją “Dėl sovietinės okupacijos Lietuvoje 65-ųjų metinių ir pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo sukakčių minėjimo”. Šioje rezoliucijoje pripažįstama, kad buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai jaučiasi socialiai nepasaugoti, kad yra tokių, kuriems iki šiolei negrąžintas okupacinės valdžios atimtas turtas. Seimas pažadėjo priimti reikiamus įstatymus, kad buvusių tremtinių ir politinių kalinių socialinė apsauga būtų kardinaliai pagerinta. Tokie įstatymų projektai Seimui buvo pateikti. Bet žengtas tik nedidelis žingsnelis – 34 litais padidinta valstybinė Nukentėjusių asmenų pensija. Seimo Valdyba ilgam, (iki kadencijos pabaigos), padėjo į talpius Seimo sekretoriato stalčius du seniai parengtus įstatymų projektus: Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą bei Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą.
Šią Vilties ir Gedulo dienos minėjimo savaitę dar kartą paprašėme buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams labai svarbius įstatymų projektus įrašyti į Seimo posėdžių darbotvarkę. Vilties dieną viliamės ir tikimės, kad Seimo Valdyba ir visi Seimo nariai įvykdys dviejų metų senumo pažadą iš esmės pagerinti buvusių politinių kalinių ir tremtinių socialinę apsaugą ir šiemet padidins Nukentėjusiųjų asmenų pensijas nors iki 200 litų.
Laisvės kovų dalyviai ir tremtiniai pagrįstai mano, kad jeigu Vyriausybė, ūkio, socialinės apsaugos ir darbo bei užsienio reikalų ministrai rūpintųsi iš Rusijos gauti kompensacijas už nemokamą politinių kalinių ir tremtinių darbą Sibire taip, kaip dabar rūpinasi naftotiekio “Družba” veiklos atnaujinimu, tai mums nereikėtų nusižeminus kaulyti iš Lietuvos biudžeto simbolinių Nukentėjusiųjų asmenų pensijų padidinimo.
Ačiū.
Pranešimas skaitytas Gedulo ir Vilties dienos minėjime, 2007 m. birželio 14 d., LR Seimas
Povilas Jakučionis yra Seimo narys
