Gedimino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Gedmino nužudymo 2000 m. vasarą byla, galų gale, nagrinėjama Vilnaus apygardos teisme. Gal bus atsakyta, koks tai nusikaltimas: apiplėšimas, kankinimu išgavus banko kortelių kodus ir po to nelaiminguosius nužudant, ar kitoks nusikaltimas – žmogžudystė, ta proga dar ir pasiplėšiant. Paprasčiau tarus, ar teisiamieji yra pirmiausia plėšikai, kažkodėl itin kerštingai pasielgę su aukų kūnais, ar užsakyti žudikai, savo atlygį atsiėmę ne tik pagal pristatytas galvas, bet dar ir iš banko.
Bylos pradžioje, maždaug po metų, buvo užsimenama apie antrąją versiją, o vėliau, kaip regis, teisėtvarka nuėjo lengvesniu keliu.
Vis dėlto byloje yra viena aplinkybė, kurią plačiame straipsnyje paminėjo tuometinis „Lietuvos rytas“ (2001 07 07). G.Kiesų ne kartą apklausinėjo ar tardė „Mažeikių naftos“ korupcinių veiklų tyrėjai iš Valstybės kontrolės. Kalbama apie laikotarpį, kai G.Kiesus dar buvo valstybinės įmonės vadovas, tad gerokai anksčiau už politinius protestus kėlusį trečdalio akcijų privatizavimą. Iš buvusių ir atskleidžiamų sukčiavimų itin stambiu mąstu – nežinia kiek ten paties G.Kiesaus – daugelis dar prisimena cisternų sąstato siuntimą į Latviją neteisingai pažymėjus viso degalų krovinio turinį, tuo pačiu ir kainą. Per paskutinę tokią Valstybės kontrolės apklausą Mažeikiuose G.Kiesus pasakęs, kad jau pavargo, ir kitą kartą pasakysiąs viską. To kito karto ir nebuvo; galvą, kuri per daug žinojo, atskyrė nuo kūno. Be abejo, G.Kiesus buvo neatsargus, taip prasitaręs.Dar anksčiau, per pirmąją apklausą, teisindamasis buvęs priverstas pardavinėti naftos produktus nemokioms kompanijoms (100 milijonų litų nurašė į nuostolius), G.Kiesus išeidamas taipgi tarė: „tiesa būtų daug kam labai skaudi“. O kas nori didelio skausmo? Taigi „daug kas“ galėjo ir pamąstyti apie jo pašalinimą neva plėšimo pretekstu. Kita vertus, organizuotos gaujos kartais laikydavo pagrobtuosius savo slėptuvėse ir ilgesnį laiką, kol išspaus visą naudą, nebūtinai iš karto žudydamos.
„Lietuvos rytas“ apie prasitarimo per tardymą aplinkybę rašė dar nekartą, tartum tęstiniame tyrinėjime, o paskui šiuo klausimu nutilo amžiams. Vis dėlto redakcijos archyve teisingumas lengvai gautų visas minimas publikacijas, gal ir su šaltiniais, ką nors dar papasakotų jas skelbę žurnalistai. Pirmiausiai, aišku, vertėtų apklausti bent tuos paskutinio susitikimo tyrėjus, tardžiusius G.Kiesų. Kas jie ir kur yra dabar, ar buvo protokoluojančių ar dar kokių pareigūnų, kurie galėjo pranešti arba prasiplepėti apie G.Kiesaus ketinimą išdėti „visą tiesą“. Generalinė prokuratūra po anuometinio jos vadovo K.Pėdnyčios antikonstitucinio pašalinimo, tikriausiai, tokių dalykų netyrė. Galėtų įsijungti dabar, juk teisingumui reikia padėti.
Bet kadangi byla teisme, tai gal teismas iškvies liudininkus ir apsvarstys klausimą: ar G.Kiesus neteko gyvybės tik dėl apiplėšimo, ar buvo tokiu būdu ir nutildytas. Būtent nutildymo pavyzdžių turim ir naujausioje Lietuvos bei Rusijos istorijoje.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
